LVJC slenkstį kasdien mynėme šešerius metus. Čia praleisdavome santykinai net daugiau laiko nei namuose. Čia dukros lankė darželį „Taškius“, keramiką, šokius, gitarą, karatė, ....visko net nebeatsimenu. Čia užaugo. Atrodo, jau turėtų būti viskas pažįstama iki skausmo, bet anaiptol! Čia neišsemiami veiklų įvairovės klodai. Ir tas amžinai dūzgiantis verpetas. Kasmet viskas kažkaip nepaaiškinamai naujai. Įdomiai. Įtraukiančiai. Čia kiekvieną minutę švenčiamas gyvenimas!
Vyresnė mergaitė šeštus metus lankė baseiną. Augo kartu su trenere Lina. Apie trenerę galima būtų romaną parašyti! Gražų, įdomų, smagų, tikrą, su daugybe sentencijų. Lina ne tik puikiausia trenerė, kuri moko taisyklingos plaukimo technikos, ji daro kur kas daugiau. Ji gyvena vaiku. VISADA pastebi nuotaiką – nepraeis, jei ašara pakibusi ant skruosto ar rūpestis užslinkęs. Visada ras tinkamą žodį, paskatinimą, padrąsinimą, visada ras už ką pagirti. Dar ir dabar namuose kabo dukros ranka prieš keletą metų užrašytas paprastutis sakinys – „į viską žiūrėk džiaugsmingiau“. Trenerė Lina pasakė. Maža mergaitė išgirdo. Užrašė. Pasikabino kaip priminimą. Šiandien tuo paprastučiu sakiniu kasdien gyvena visa mūsų šeima.
Jaunesnioji dukra ketverius metus šoko balete. Natalija! (su plačiausia šypsena ir žibančiom akim)! Ir viskas tuo pasakyta.
LVJC – ačiū kad esat!