Karantino vaikai – ar jie įeis į istoriją, kaip „sunkioji karta“?

Didelė dalis vaikų ir paauglių šiandien patiria vienatvę, nerimą, abejingumą, turi problemų su pasitikėjimu savimi, – rodo tyrimai. – Kas antras šias beišsikvepiančios pandemijos pasekmes išgyvena sunkiai.

Dailininkė – grafikė Vilija Galdikaitė, Lietuvos vaikų ir jaunimo centre vedanti dailės ir akademinio piešimo užsiėmimus, įsitikinusi, kad pandemijos poveikio mąstai dar didesni, negu užčiuopia oficiali statistika. Pasak jos, „situacija blogesnė, negu galvojama. Užsitęsusi pandemija, gyvą tarpusavio santykį mažiausia vieneriems metams privertusiai pakeisti nuotoliniu – technologizuotu, ypač skaudžiai paveikė 11–16 m. paauglius. Tiesioginio sąlyčio su vaikais stokojančios apklausos ne viską užčiuopia“.

Kokie pokyčiai vyksta vaikuose?

Daug metų su vaikais ir paaugliais ryškiausiame sostinės neformaliojo ugdymo centre dirbanti menininkė mano, kad didžiosios dalies, ~ 90 proc., paauglių emocinė būklė šiandien kelia ypatingą susirūpinimą.

„Pastaraisiais metais pastebiu, kad į užsiėmimus ateina kitokie vaikai: neįprasto charakterio, neįprastų įgūdžių, su per dideliu ar priešingai, sumenkusiu savivertės bei pasitikėjimo savimi jausmu, taip pat ypač jautriu ir sureikšmintu savo savo „ego“, – dalinasi Vilija Galdikaitė.

Tiesa, jaunesniems vaikams, iki 10 metų amžiaus, šie pokyčiai nėra tokie ryškūs – jie dar turi vaikiško nuoširdumo ir atvirumo, lengvai nustemba ar žavisi naujovėmis, nori bendrauti. Tačiau sulaukę paauglystės, 11 metų – pasikeičia kardinaliai. „Didelė jų dalis užsidaro savyje – tarsi atsiskiria nuo aplinkinių žmonių ir pasaulio; kritiškai vertina, nepasitiki, neigia kitus; jų mintyse ir laikysenoje apstu nerimo ir streso. Sunkiau iki jų prisibelsti. Ankščiau nieko panašaus nesu mačiusi“, – savo nerimu dalinasi LVJC ugdymo specialistė.

Vaikuose vykstantys pokyčiai atsispindi ir jų pokalbiuose bei piešiniuose. Lyginant su ankstesniu, iki-pandeminiu laikotarpiu, jie naudoja žymiai daugiau pilkų, niūrių, šaltių atspalvių; jų darbeliuose bei kalbose dažniau pradeda rastis užuominų į anapusybę ar mirtį: kaukolių, vaiduoklių, kapinių...

Kaip į vaikų kritiką visam pasauliui reaguoti suaugusiesiems?

Visais laikais paaugliai buvo linkę kritikuoti, protestuoti, atmesti vyresniųjų patarimus, priimti tėvų ar mokytojų autoritetą. Tai ypač būdinga būrelių ankščiau nelankiusiems vaikams, taip pat tiems, kurie galbūt neturi gero santykio su tėvais, pastiprinimo savo šeimose.

Beveik nebesijaučia iš jų pusės iki pandemijos buvusių pasitikėjimo ir nuoširdumo. „Iki nuotolinio mokymosi pradžios, paskelbus pamokos temą vaikai ją priimdavo pozityviai – nepaisant, ar pritaria jai ar ne –  ja džiaugdavosi, apie ją diskutuodavo. Šiandien analogiškoje situacijoje jų reakcijose apstu atstūmimo, kritikos, persisotinimo viskuo. Kai kurie pradėjo tarsi ignoruoti mokytojo žodžius – nebepriima pastebėjimų ar patarimų – užsidaro tarsi stikliniame narve ir tu negali iki jų prisibelsti“, – vis dažniau pasitaikančia situacija dalinasi dailininkė ir pedagogė Vilija Galdikaitė.

„Seifo stalčius primenantys juodi ZOOM langeliai su baltomis vardo raidėmis, per pastaruosius keletą metų padarė vaikus abejingus mokytojo balsui, privedė iki susvetimėjimo tarp mokytojo ir vaiko. Fiziškai sugrįžę iš nuasmenintų ir nutildytų nuotolinių pamokų, vaikai nebežino, kaip elgtis. Savo vidumi jie tarsi pasiliko ZOOM‘o rėmelyje ir visiškai nenori iš jo išeiti, pradėti kurti tvaresnio santykio su aplinkiniais“.

Tarpusavio atskirtį dar labiau didina ir šiandien vaikų veidus dengiančios kaukės. „Aš net nežinau kaip kai kurie iš jų atrodo – nemačiau jų veidų, negaliu stebėti jų emocijų. O ir jie nebenori (o gal nebemoka?) su manim susipažinti“, – pastebėjimus išsako vaikų ugdymo per dailę specialistė.

Keli praktiniai patarimai, kaip rasti bendrą kalbą, sutarti su paaugliais?

Nors padėti augti savyje užsidariusiems vaikams šiandien – didelis iššūkis, tačiau imtis jo šiandien dar svarbiau, negu be kada ankščiau. Jei tik nenorime, kad šiandieninė karta kada nors būtų vadinama sunkiąja, vienišąja ar nelaimingąja. Lietuvos vaikų ir jaunimo centre jaunas asmenybes meno pagalba auginanti dailininkė Vilija Galdikaitė dalinasi keletu pastebėjimų, kurie galėtų padėti ir kitiems.

1. Pastebėkite visus vaikus, kad jie nebesijaustų vieniši, apleisti, užmiršti, skriaudžiami... Labai asmeniškai ir nuoširdžiai: šiltu žodžiu, geru pavyzdžiu ar patarimu, draugišku gestu, šypsena ar puodeliu arbatos su skanumynu ... pajudinkite kiekvieną, parodykite, kad ji ar jis jums rūpi. Bent vieną kartą per užsiėmimą.
2. Vaiko nepasitenkinimą, kritiką sau sumažinti padeda pagyrimai – konkretūs, susiję tiesiogiai su jo ar jos darbu. Labai gerai, jei toks vaikas eis į santykį, kalbės – pozityvių dalykų galėsite jam išsakyti daugiau. Tačiau nenusiminkite, jei į pagiriamuosius žodžius sulaukiate tik pusės lūpų atsako „žinau“ arba „hmmmm“...  Tai, kas vyksta vaiko išorėje ir viduje gali nesutapti.
3. Būna, kad vaikas nenori kalbėtis. Tuomet palikite tą dieną jį ar ją ramybėje. Jei norite jam ką nors pasakyti, bandykite jo ausis pasiekti /„perduokite žinutę“ ne tiesiogiai, per kitą, šalia dirbantį tos grupės vaiką, tarsi sakydami jam.
4. Dirbant su kritiškai kitų atžvilgiu nusiteikusiais ir garsiai nepasitenkinimą išsakančias vaikais, praverčia geležinė kantrybė ir susivaldymas. Trumpus, tikslius, pozityvius pastebėjimus tokiems vaikams išsakyti būtina. Tačiau reikėtų vengti beprasmių ginčų, nes jų metu lengva įsivelti į nervų karą. O tai dar labiau apsunkintų bendrą atmosferą – ir nukentėtų visa tai išklausyti priversti kiti.
5. Puoselėkite ir kurkite jaukią bendrą grupės atmosferą ir bendrus ritualus. Pavyzdžiui, iki pandemijos LVJC Dailės ir akademinio piešimo studijoje kaskart gerdavome arbatą su sausainiais ir daug kalbėdavomės. Vaikai vieni iš kitų gaudavo daug palaikymo ir patarimų, pagalbos atrandant atsakymus į tai, kas rūpi. Po pandemijos grįžti į tokį jaukų būvį dar nesiseka. Vaikai dirba kiekvienas su savo ausinuku ausyse ir jį nusiima tik tuomet, kai pats nori kreiptis.
6. Su paaugliais elkitės atvirai ir sąžiningai – jeigu nepatinka, sunku priimti jo ar jos  pasirinkimą,  nepataikaukite ir nesakykite viskas gerai. Neteisybę, savo nuomonės pamynimą/neturėjimą vaikai labai greitai pajaučia ir to nepriima. Tačiau venkite ir kito kraštutinumo – savo teisumu bei žinojimu nesistenkite ir nuneigti vaiko minčių. Priešingu atveju jie nustos jomis su jumis dalintis. Jei jaučiate, kad bendraudami su jais perlenkėte lazdą ar suklydote  – nebijokite to pripažinti ir atsiprašyti. 
7. Visada atsiminkite, kad esate vaiko / paauglio mokytojas – priekyje esantis pavyzdys, iš kurio jis pasiima ne tai, ką jam sakote, bet ir tai, kaip elgiatės, reaguojate, sprendimus priimate, ką renkatės, kiek jėgų, kantrybės, širdies atiduodate.

Visais laikais tėvai ir mokytojai turėjo iškentėti paauglystės laiką. Ir patys paaugliai turėjo iškentėti šį sunkų jiems patiems laiką. Paaugliai blaškosi savo kūne, prote, atradimuose, praradimuose ir viską skaudžiai ir giliai išgyvena. Pastaraisiais metais šis iššūkis dar didesnis. Priimkime juos kiek galėdami šilčiau, su užuojauta, kantrumu. Akivaizdu, kad jiems reikia mūsų pagalbos. Kaip pasisuks jų gyvenimas ateityje, labai priklauso nuo to, kaip su jais elgsimės šiandien.