Nebenoriu dailės. Noriu karate!

Vaikų „užklasinio“ užimtumo situacija šalyje yra dvilypė: didmiesčiuose sprendžiama dilema, ar vaikai ne per daug užkraunami, o regionuose – ar išvis yra ką jiems pasiūlyti. Bet pakalbėkime iš esmės – apie tai, kaip žinoti tėvams, nuo kada, ką ir kiek leisti lankyti vaikams ir kad tai netaptų šeimyninio streso priežastimi.

Neskubėti užimti „rimtai“

Pirmiausia atskirkime amžiaus grupes – ikimokyklinį ir mokyklinį amžių. Kalbant apie pirmąjį, Lietuvos psichologų sąjungos Vaiko psichologinės gerovės komitetas susirūpino, kad jau kūdikius „vedame” į pamokėles ir mokome raidžių, jau pajėgiantiems sėdėti vežimėlyje įduodame „planšetes“, mažylius mokome dirbti kompiuteriu, jokiu būdu nešvaistydami brangaus laiko tuštiems žaidimams, mokyklinukus siekiame kuo daugiau įdarbinti prie pamokų – ne tik mokykloje, bet namuose. Išties, komiteto teigimu, pagrindine ankstyvojo ugdymo veikla turėtų likti laisvas žaidimas, o ne „siekis „instaliuoti” į savo vaikus kuo daugiau programų“. „Žaisdamas vaikas kuria ir mokosi. Žaidimui reikia išmonės, pasaulio pažinimo, savęs įtvirtinimo įgūdžių, jausmų ir norų pažinimo, gebėjimo kurti santykius ir bendradarbiauti. Joks struktūruotas mokymas nesuteiks ikimokyklinukui to, kas žaidžiant vyksta, atrodytų, savaime“, – buvo skelbiama komiteto pranešime birželio mėnesį.

Šiai nuomonei pritaria ir Lietuvos vaikų ir jaunimo centro direktoriaus pavaduotojas ugdymui Tomas Rakovas. „Dauguma vaikų nuo trijų metų jau keliauja į darželius, tad papildomi užsiėmimai neturėtų būti organizuotos pamokėlės. Vaikams iki 5 metų ypač svarbu patirti laisvą žaidimą, net jei tai užsiėmimas su kažkokia pakraipa, pavyzdžiui, muzikine“, – pažymi T. Rakovas. Pasak jo, neseniai vykusioje švietimo konferencijoje buvo keltas klausimas, ar darželiuose organizuojamos papildomos veiklos – dailės, anglų kalbos pamokėlės, kovos menai – nevyksta žaidimų sąskaita. Mat taip vaikai nuo pat mažumės pratinami prie struktūros, pamokos, dalykinio užimtumo, ko nederėtų daryti. „Mano rekomendacija – iki mokyklinio amžiaus vengti papildomų struktūruotų, organizuotų pamokų, o dėmesį kreipti į būtent mažamečiams skirtus užsiėmimus, pavyzdžiui, kur vaikai gali dalyvauti su tėvais. Tarkime, mūsų centre vykstantys „Mažųjų sporto“ užsiėmimai, kurie atrodo kaip smagus pasilakstymas su tėvais, padeda vaikams ir stiprėti fiziškai, ir bendrauti su artimaisiais bei kitais vaikais. Išties šalyje galėtų būti daugiau tokių šeimai skirtų užsiėmimų. Ikimokyklinukams labai svarbus buvimas pirmiausia su artimaisiais, tik paskui vaikams tampa svarbesnis atsikyrimas nuo šeimos“, – teigia pašnekovas.

Leisti susipažinti ir rinktis

Kaip pastebi T. Rakovas, vaikai nuo 7 iki 11 metų – aktyviausiame mokymosi, tyrinėjimų laikotarpyje – dažniausiai nori labai daug kuo užsiimti, o tėvai, jei tik išgali, viską ir leidžia. Tačiau, pasak jo, kiekvienas užsiėmimas iš vaiko reikalauja energijos, tad, kad ji nebūtų išbarstyta, tėvai turėtų nustatyti ribas ir, užuot leidę viską, mokyti vaiką pasirinkti: „pabandėme plaukimą ir kovos menus – ką labiau norėtum lankyti?“ „Vaikui reikia daug ką išbandyti – nueiti į bandomuosius užsiėmimus, o tuomet jis turi pats mokėti priimti sprendimą, ką rinktis. Taip tėvai mokina vaikus suprasti, kas jiems labiausiai patinka, kurių veiklų jie norėtų atsisakyti, kurias tęsti, gal intensyviau vieną veiklą lankyti negu rinktis kelias“, – akcentuoja Lietuvos vaikų ir jaunimo centro atstovas.

Jo nuomone, kadangi mokyklinio amžiaus vaikai turi dar ir ruošti pamokas, papildomos veiklos neturėtų užimti daugiau kaip trijų kartų per savaitę – vaikams reikia erdvės ir laisvam laikui, pažaidimui.

Be to, pasak pašnekovo, su vaiku planuojant jo užimtumą reikia atsižvelgti į dar du labai svarbius dalykus. Pirma, ar būreliai netaps vaiko užėmimu tėvų buvimo su vaikais sąskaita. „Deja, būreliai dažnai tampa erdve pailsėti nuo vaiko, o juk bet kokio amžiaus vaikui geriau gauti ne kažkokių užsiėmimų, o kokybiško laiko su tėvais. Taigi užuot leidus daug eurų vaikų užimtumui, geriau pasvarstyti kaip praleisti daugiau laiko šeimoje – nuvažiuoti drauge į mišką, pažaisti futbolą, paleisti aitvarą. Manau, kad laimingesni vaikai yra tie, kuriems tėvai skiria daugiau laiko, o ne finansų“, – pažymi T. Rakovas.

Antras specialisto patarimas tėvams – atsižvelgti ne tik į vaiko norus ir poreikius, bet ir savo galimybes. „Kad nebūtų keturi būreliai per savaitę ir tėvai kone skiriasi dėl patiriamo streso. Tėvai turėtų gerai pagalvoti, suplanuoti, įsivertinti ribas: laiką – kad užtrunka ne tik būrelis, bet ir kelionė, ypač piko metu, finansus – kainuoja ne tik būrelis, bet ir kelionė, pavalgymas kažkur pakeliui. Viską susumavus gali paaiškėti, kad būrelis iš tiesų atsieina ne 50 eurų, o visą 100 ir rūpesčių žymiai daugiau nei planuota“, – sako T. Rakovas.

Kaip žinoti, ką?

Turbūt kiekvienas tėvas su atida žiūri į vaiką ir stengiasi nuspėti, kame gi slypi jo talentas, bei kur nukreipti vaiką. Tačiau Lietuvos vaikų ir jaunimo centro atstovas nuramina: bet kuri veikla naudinga ne tik kaip konkrečių įgūdžių – muzikos, dailės ar sportinių – gebėjimų lavinimas, bet ir socialinė patirtis. „Svarbiau tai, kad vaikas patenka į kitokią aplinką su savo grupe, taisyklėmis, kur reikia mokytis tam tikru būdu elgtis. Tarkime, lankydamas chorą, jis susiranda draugų, išmoksta atsakomybės – kad reikia atvykti laiku, repetuoti namie, ugdo savarankiškumą, pasitikėjimą savimi, moko nepasimesti sudėtingose situacijose, bendraujant su nepažįstamais žmonėmis“, – pažymi pašnekovas. Geriau, pasak jo, atsižvelgiant į vaiko stipriąsias ir silpnąsias puses, pagalvoti, kaip konkreti veikla galėtų jam padėti įveikti tam tikrus sunkumus.

T. Rakovas pastebi, kad dažnai tėvai nori leisti vaikus į tas veiklas, kurios jiems imponuoja, pavyzdžiui, mama vaikystėje lankė baletą, bet nepasiekė aukštumų, todėl dabar viltis deda į vaiką. „Vaikas turi turėti pasirinkimo laisvę, jis turi išbandyti skirtingas veiklas: sporto, dailės, muzikos ir t.t. ir pats pasirinkti. Gal vaikas gražiai piešia, bet papildomai dailės lankyti nenori, galbūt jam labiau patiktų sportuoti. O gal kažkuriame būrelyje jam labai patiks vaikai ar vadovas“, – argumentuoja neformaliojo ugdymo specialistas. Beje, pašnekovas rekomenduoja vaikams į užsiėmimus eiti su draugais – taip bus nušauti du zuikiai: vaikas drąsiau imsis naujos veiklos ir mokysis bei daugiau laiko praleis su draugu.

„Gal nemesk?“

O ką daryti tėvams, jei vaikas, ilgai pralankęs tam tikrus užsiėmimus, staiga nebenori jų tęsti? O, rodos, tiek investuota – laiko, finansų, nemažai pasiekta... T. Rakovas sako, kad vienareikšmiško atsakymo nėra. „Pavyzdžiui, daug suaugusiųjų keikia lankytas muzikos mokyklas – buvo verčiami eiti, nors nenorėjo, bet paskui prisipažįsta besidžiaugiantys, jog baigė ir kažko išmoko. Mano patarimas – kalbėtis su vaiku ir stengtis išsiaiškinti, kodėl jis nebenori lankyti užsiėmimų. Gal ne pats sportas nebepatinka – gal iš jo grupėje tyčiojamasi, su vadovu susipyko, pasidarė per sudėtinga ar kas nepavyko, pavyzdžiui, per varžybas ištiko nesėkmė. Labai svarbu vaikui padėti ugdyti supratimą, kad klaidos ir sunkumai irgi yra reikalingi, kad mokintųsi ne bėgti nuo jų, o juos išspręsti toje pačioje situacijoje. Taigi užuot vaikui iškart leidus nebelankyti, geriau jam pasiūlyti pabandyti drauge išspręsti iškilusią problemą ir duoti suprasti, kad jeigu po to tikrai tikrai nebenorės tęsti užsiėmimų, galės taip ir padaryti“, – siūlo pašnekovas.

Kokios veiklos „ant bangos“ ir ko trūksta?

T. Rakovas atkreipia dėmesį, kad, nors dar mažai, bet sparčiai plinta technologijų ir medijų veiklos: fotografijos, video meno, tekstų rašymo, interneto medijos užsiėmimai, taip pat techninio, IT pobūdžio, kaip kad robotikos akademija. „Kalbant apie technologijas, reikia įsivaizduoti ne tik aukštąsias technologijas ar „darbų pamokas“ – tai ir kulinarija, drabužių modeliavimas. Tai nepelnytai pamiršti, bet aktualūs ir gana aiškūs užsiėmimai“, – sako LVJC atstovas. Beje, jis pastebi, kad tėvai mieliau renkasi „aiškias“ veiklas – dainavimą, šokius, plaukimą, sportą, o sunkiau tokias kaip viešo kalbėjimo, jaunųjų žurnalistų, lyderystės klubą, robotiką, kurios jiems mažiau aiškios. „Bet tai labai vertingi užsiėmimai, tad norėčiau padrąsinti tėvus – nebijokite leisti vaikams pabandyti. Gal rezultatai nepasimatys taip greitai kaip, pavyzdžiui, piešimo, o tik po kokių trejų metų – kad vaikas nebijo dirbti grupėje, kalbėti viešai, žino, kaip įgyvendinti savo iniciatyvą ar suvaldyti projektą. Tai labai socialiai vertingi dalykai ir neturėtų būti pakeičiami noru iškart gauti apčiuopiamus rezultatus“, – pataria pašnekovas.

T. Rakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuva gali pasigirti išvystytu valstybinių muzikos mokyklų tinklu ir kad muzikinį išsilavinimą didžiąja dalimi finansuoja valstybė – taip yra labai mažai kur. „Nors tai sovietmečio paveldas, bet jis gana kokybiškas. Jei Vakarų šalyse nori mokytis muzikos, tai kainuos labai daug“, – sako pašnekovas.

Jo nuomone, Lietuvoje ypač trūksta vaikams pritaikytų baseinų ir mokymosi plaukti programų. Ir tai esti opi problema, mat nemokėjimas plaukti, išsigelbėti įkritus į vandenį ir saugiai elgtis vandenyje dažnai tampa vaikų žūties priežastimi.

Didina pilietiškumą

T. Rakovas taip pat pažymi, kad būreliai nėra vienintelė vaikų užimtumo forma, labai svarbus yra ir vaikų dalyvavimas įvairiose savanoriškose veiklose: meno, sporto, savanorystės, nevyriausybinių organizacijų. „Politologų teigimu, tai vietos, kur vaikas mokosi būti visuomenėje, mažos pilietiškumo mokyklos. Patariu tėvams nesibaiminti narystės jaunimo organizacijose, kurių yra daugybė: skautai, ateitininkai, šauliai, maltiečiai, įvairios labdaros organizacijos – gyvūnų globos, pagalbos žmonėms bendrijos ir pan., kurios moko atsakomybės, pagarbos ir pagalbos kitam. Vaikams nuo 10 metų, o ypač paauglystėje tai ypač naudinga – padeda jiems pasijusti naudingiems visuomenei, suprasti, ko nori ateityje“, – akcentuoja specialistas. Pasak jo, kaip nurodo Pilietinės visuomenės institutas, Lietuvoje pilietinės galios indeksas iš 100 balų siekia vos 33 – tai siejama su menku žmonių dalyvavimu bet kokiuose savanoriškuose susibūrimuose: tėvų komitetuose, profsąjungose, laisvalaikio klubuose ir t.t. „O pilietiškumas yra pamatas sėkmingam valstybės gyvenimui“, – reziumuoja T. Rakovas.

Parengė Evelina Žičkienė

X
Prenumerata