Psichologė apie tai, ką svarbu žinoti į mokyklą vaikus ruošiantiems tėvams (pradžia)

Nerimstanti pandemija ir daugiau nei metus trukę karantino suvaržymai pakeitė daugelio mūsų gyvenimus – žymiai daugiau laiko praleidžiame su savimi ir artimiausiais, tarp 4 savo namų sienų, o langu į pasaulį bei e-kelionių gidu tapo internetas.

• Kaip šių pokyčių kontekste „iš tikrųjų“ (atmetus įprastą visiems atvejams atsakymą „gerai“ ar „normaliai“) jaučiasi mūsų vaikai – labiausiai emociškai saviizoliacijos paveikta bei daugiausiai pokyčių kasdieninėse veiklose patyrusi grupė?
• Ar tiesa, kas kalbama apie šios pandemijos metu išaugusį vaikų nerimastingumą, nesaugumo jausmą?
• Ką svarbu žinoti, daryti tėveliams, kurie, atsipūtę vasarą, vėl ruošia savo atžalas į mokyklas, darželius, planuoja būrelius, kitas neformaliojo ugdymo veiklas?
• Kaip galime padėti savo vaikams išbūti kasdieninius pokyčius?

Lietuvos vaikų ir jaunimo centras ateina į pagalbą tėveliams bei kviečia žvilgterėti, kaip šią situaciją mato ir ką rekomenduoja specialistai.

Su LVJC bendradarbiaujanti psichologė Lina STRAUKĖ, penkerius metus konsultuojanti tėvelius bei šeimas vaikų ugdymo, gerų santykių su jais klausimais, įsitikinusi – karantino situacijos nereikėtų vertinti vienareikšmiškai. Dažnai ir iš neigiamos patirties galima gauti pozityvių pamokų. Kaip tai padaryti, į ką atkreipti dėmesį?

Keletas patarimų tėvams, kaip šiandien, nesibaigiant pandemijai bendrauti su savo vaikais

• Išlaikykite balansą tarp aktyvaus, gyvo bendravimo ir buvimo su savimi

Atėjus vasarai, atlaisvėjus daugiau nei metus trukusiems karantino suvaržymams, visi stačia galva puolėme intensyviai veikti: bendrauti, keliauti, dalyvauti. Tarsi norėdami grįžti į tą patį, „normalų“ gyvenimą, kurį turėjome iki pandemijos.

Tačiau jau šiandien, praėjus vos keliams mėnesiams laisvesnio gyvenimo, vaikai jaučiasi pavargę nuo per didelio skaičiaus kontaktų ir apėmusio „nespėju“ jausmo keliamos įtampos, – pastebi psichologė Lina Straukė. Tikėtina, jog rudenį, iš atostogų sugrįžus į klases, šis nuovargis dar stiprės. Todėl svarbu kasdien nors keletui akimirkų atsiskirti, pabūti vienumoje ir tyloje pabūti su savimi, ką tikrai sėkmingai darėme žiemą.

Specialistė pažymi, jog tai, kad pavargstame nuo žmonių ir kontaktų bei norime pabūti vieni – visiškai normalu. Svarbu išmokti išlaikyti balandą tarp bendravimo ir laiko tiesiog sau.

Turėti galvoje šį buvimo tarp žmonių ir tik su savimi balansą Lina Straukė ypač kviečia tuos tėvelius, kurie planuoja vaikams veiklas naujiesiems mokslo metams. „Pamatyti aktyvaus veiksmo ir poilsio santykį bus lengviau, jei susižymėsite krūvį, kurį savo vaikui planuojate, popieriuje ar kalendoriaus lape – susirašysite norimus būrelius, treniruotes, šeimos laisvalaikio pramogas ir kt. Tiesa, nepamirškite pažymėti kažkiek nesuplanuoto laiko, kurį galėsite skirti tiesiog sau, pagal tai, ką tuo metu norėsis veikti. Tarkime, planuojame būrelius keturis dienas per savaitę, o trečiadienį bus diena be būrelio – po mokyklos galėsiu pailsėti“.
„Neperspauskite savo vaikų, – ragina Lina Straukė. –  Jei abejojate, kad užimtumas per didelis, dalį veiklų nukelkite vėlesniam laikui – lankyti būrelį pradėkite ne nuo rugsėjo, nuo spalio. Jei matote, kad vaikui triukšmo per daug – vietoje intensyvaus bendravimo (pvz. komandinio sporto) veiklų galite pasiūlyti pasirinkti ramesnes – pavyzdžiui, tapybą, keramiką, plaukimą. Priešingu atveju bus daug nuovargio ir gali kilti nerimas“.

• Padėkime vaikams susidoroti su nerimu

Nerimastingų vaikų pastaraisiais mėnesiais padaugėjo, – pastebėjimais dalinasi psichologė L. Straukė. Viena iš priežasčių, pasak specialistės, galėtų būti ta, jog šiandieniniai vaikai augo tarsi šiltnamio sąlygomis, daug skanaus ir greitai pasiekiamo maisto, pramogų, mylimų žaislų, technologijų ir pan. Daugelis nėra pratę dorotis su gyvenimo iššūkiais, tokiais kaip bristi ilgą atstumą per sniegą iki mokyklos ar būrelio, šalti kai neatvažiuoja autobusas, neturėti tinkamų pirštinių, batų, patiems galimtis maistą, nes tėvai ilgai dirba ir pan.  Ir nors gerai, kad tėvai vaikais rūpinasi, mes matome ir kitą medalio pusę – susidūrę su sunkumais vaikai tvarkosi sunkiau, daugiau nerimauja.
„Sukelti stiprų nerimą gali prastesnis pažymys, ir nesutarimas su mokytoju, ir tas pats grįžimas po ilgos pertraukos į mokyklą ir bendravimas su bendraamžiais, nes bendravimo įgūdis nebuvo ugdomas kurį laiką“, – pastebi Lina.

Tėveliam svarbu pastebėti vaikų nerimastingumą ir į tai reaguoti.

Pirmieji žingsniai, ką daryti, jei pastebėjote nerimastingumą savo vaikuose:

• Visų pirma – atvirai, šiltai, nuoširdžiai kalbėtis. Paklausti ir išklausyti jo(s) apie tai, kas iššaukia tą kylantį nerimą: gal konfliktą su klasioku, ar nedrąsa kalbėtis su mokytoju per ZOOM‘ą? Išklausyti be kritikos, o su atjauta ir supratingumu.
• Antrasis žingsnis – vaiko nukreipimas (angl. – guidance), kuomet tėvai kartu su vaiku aptariamia galimus problemos sprendimo būdus ir nukreipia vaiką tinkama linkme, padedami jam pačiam atrasti sprendimo / įveikimo būdus Kartais labiausiai vaikui reikia pasijauti suprastam ir tiek, tad gali būti, jog sprendimo ieškoti ir nereikia.
• Paliktas vienas su savo nerimu vaikas jaučiasi vienišas ir pasimetęs. Pačiam vaikui iš tokios situacijos sunku išeiti. „Stiprus nerimas veikia mokymosi rezultatus. Nepaisant to, kad šiek tiek nerimo yra gerai (nes leidžia sutelkti jėgas ten kur labiausiai reikia), per didelis jisai kenkia, nes  jau trukdo susikaupti, dėmesingai atlikti užduotis, padarant jų mažiau ar priveliant klaidų“, – pastebėjimais dalinasi Lina Straukė.
• Įveikti nerimą gali padėti švelni tėvų pagalba. Pavydžiui, jeigu prasčiau sekėsi parašyti diktantą ar bijomasi to, kuris laukia rytoj – galime tiesiog keletą jų parašyti namuose. Beje, tokios švelnios tėvų pagalbos vaikams ypač prireiks jau rugsėjo pradžioje, nes, kaip pastebi psichologė, vaikų laukia mokymosi sistemos pokyčiai. Tie, kas dar nebuvo grįžę į mokyklas, į jas sugrįš. Tuomet nereikėtų kritikuoti vaikų ar patiems pergyventi, jog rezultatai suprastės Padėkite vaikams prie šių pokyčių prisitaikyti ir duokime tam laiko neužspausdami, neperpildydami jų dienotvarkės veiklomis

Deja padėti nerimastingiems vaikams tėvai gali ne visada.

Pasitaiko (po pandeminiu laikotarpiu vis dažniau), kad reikia kreiptis pagalbos į specialistus. Venas iš požymių, kada tai reikėtų daryti – kai vaikas tampa pasyviu, nusiminusiu ir apatišku viskam – draugams, pamokoms, būreliams, tam, kas vyksta šeimoje, už lango, pasaulyje.

„Jeigu vaikas turėtų pradžiugti (pvz. gavęs dovaną) ar supykti ( pvz. kai draugas negrąžino paskolinto daikto), bet į daugelį skirtingų situaciją reaguoja ta pačia liūdna emocija, tuomet tikrai verta sunerimti. Tai ženklas, kad reikėtų ieškoti profesionalios konsultacijos“, – teigia du vaikus auginanti Lina Straukė.

(bus daugiau)