Kad vaikai neskęstų, juos būtina mokyti plaukti. Ką gali padaryti tėvai?

Artėjant pasaulinei skendimų prevencijos dienai, Sostinės vaikų ir jaunimo centro plaukimo trenerė Žana Skridlienė pataria tėvams, kaip išmokyti vaikus pirmųjų plaukimo žingsnių, kurie gali išgelbėti gyvybę nelaimės atveju.

Karštomis vasaros dienomis labai mėgstame pramogauti prie vandens: maudytis, plaukioti irklentėmis ar baidarėmis, tiesiog ilsėtis su šeima ar draugais. Rasti tinkamą vietą nesunku: Lietuvoje turime apie 3000 ežerų ir beveik 30000 kitų vandens telkinių – upių, upeliukų, tvenkinių, pajūrio juostą.

Tačiau šis pomėgis turi ir tamsiąją pusę – skendimų mastas mūsų šalyje išlieka labai aukštas. Ugniagesių gelbėtojų duomenimis, per pirmuosius 6 šių metų mėnesius Lietuvoje jau nuskendo apie 50 žmonių. Didelės dalies šios tragedijos atvejų galima išvengti. Kaip teigia Sostinės vaikų ir jaunimo centro plaukimo trenerė Žana Skridlienė, „9 iš 10 skendimo atvejų kalti mes patys: neatsakingas mūsų elgesys vandenyje, nemokėjimas plaukti, savipagalbos būdų nežinojimas“.

Nors išmokyti vaiką gerai, taisyklingai plaukti gali tik specialistai, tačiau daug padaryti gali ir tėvai. Ką daryti, kad tėvų plaukimo pamokos padėtų susidraugauti su vandeniu?

Pamokos ir klaidos

Ankščiau buvo tikima, kad įmetus vaiką į gilų vandenį, besikapanodamas, jis išmoks plaukti pats. Kaip pastebi per 30 metų vaikus plaukti mokinanti Žana Skridlienė, kartais taip ir nutikdavo – patys stipriausi atlaikydavo tokias tėvų ar kitų geranorių „pamokas“. Tačiau kur kas dažniau vaikai įgaudavo vandens baimę ir apskritai daugiau nebenorėdavo mokytis plaukti bei ateityje „apsaugodavo“ nuo šio streso savo vaikus. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl tokia didelė dalis mūsų visuomenės taip ir neišmoko plaukti.

Patyrusį išgąstį vandenyje žmogų  išmokyti plaukti įmanoma, tačiau, net ir tai darant profesionalams,  trunka gerokai ilgiau – dėl atsiradusio ypač didelio savisaugos instinkto jų pasiekimai žymiai lėtesni. Kaip pasakoja plaukimo trenerė Ž. Skridlienė, prieš keletą metų septynmetis berniukas kartu su penkerių sese pradėjo lankyti baseiną – varlinuką. Po metų treniruočių sesė jau visai neblogai plaukė ir buvo perkelta į Didįjį baseiną, o brolis dar neplaukė visai – išdrįso tik neįsikibęs į sienelę ar trenerės nešamą lazdą baseino dugnu vaikščioti. Šiandien, praėjus 3 metams, abu puikiai plaukia, tačiau berniuko atsargumas niekur nedingo. Iš kur tai kyla? Pasak vaikų tėvų, kažkada, lankydamiesi vandens pramogų parke, jie nepagavo su padanga besileidžiančio savo sūnaus ir jis apsivertė vandenyje. Vieno staigaus ir netikėto niurktelėjimo užteko, kad atsirastų atsargumas ir baimė.  Panašiai paveikia ir drastiškos tėvų plaukimo pamokos, tik ne visi vaikai vėliau patenka į profesionalų rankas. Panašių istorijų trenerių praktikoje pasitaiko dažnai.

Tai, kas atrodė įmanoma ankščiau, šiandien nepriimtina dar ir todėl, nes patys vaikai labai pasikeitė, pastebi Sostinės vaikų ir jaunimo centro plaukimo trenerė. Pasak specialistės, šiandieniniai vaikai, paaugliai mažiau fiziškai aktyvūs, mažiau koordinuoti, todėl fiziškai ir psichologiškai silpnesni. Jiems reikia daugiau laiko, kad priprastų prie vandens, adaptuotųsi. Jie ko nors imasi ne todėl, kad kas nors liepė arba visi taip daro, o dėl to, kad „man tai naudinga“, „įdomu“, „aš noriu“. Šiltas mokytojo ir vaiko santykis, dėmesys, pagarbus bendravimas, kad ir nedidelės sėkmės istorijos šiandien ne mažiau svarbios už griežtas taisykles.

Pirmieji mokymo(si) plaukti žingsniai ir ką gali padaryti tėvai?

Pradėti mokyti savo vaikus bazinių plaukimo įgūdžių tėvai gali jau nuo ketverių – šiek tiek ankščiau, negu priimama į baseino grupes. Tačiau viršutinės amžiaus ribos nėra – drauge su vaikais mokytis plaukti gali ir paaugliai, suaugusieji, seneliai. Jiems tinka tie patys žingsniai.

Tai reikalauja daug laiko ir kantrybės – mokymas plaukti (kaip ir kalbėti ar vaikščioti) yra procesas, o ne įvykis – bet nuoširdžios pastangos to vertos. Net ir minimalūs judėjimo vandenyje įgūdžiai ekstremalioje situacijoje gali išgelbėti gyvybę, o plaukimas leidžia patirti ryškių emocijų, nes atkartoja niekur kitur nepatiriamą nesvarumo jausmą, sklandymo būseną.

Svarbi sąlyga: šilta, saugu, smagu!

Mokymosi plaukti proceso malonumas tiesiog būtinas – pabrėžia patyrusi plaukimo trenerė Žana Skridlienė. Pirmosios patirtys vandenyje turėtų būti džiugios ir saugios, be skubėjimo ir streso. Jei vaikui šalta, jis nenori ar bijo – atidedame plaukimo pamoką iki kito karto.

Beje, šį vaiko „nenorą“ įveikti padeda asmeninis tėvų pavyzdys: saugiai ir smagiai greta nardantis tėtis ar mama padeda lengviau nugalėti visas baimes.

Mokymo(si) procese girkite ir drąsinkite savo vaikus ne tik už pergales, bet ir už pastangas.

Nenuleiskite akių nuo vaiko ir neatsitraukite toliau, kaip per ištiestą ranką. Netikėtai sriūbtelėti vandens, užsikosėti, išsigąsti gali bet kas, net ir mokantis plaukti.

Didysis iššūkis – panėrimas. Kaip jį įveikti?

Veido panardinimas į vandenį sulaikius kvėpavimą – pats svarbiausias įgūdis, be kurio neįmanoma išmokti plūduriuoti.

Mažam vaikui dažnai būna nedrąsu panardinti veidą iš karto. Tuomet galite padėti jam tai padaryti palaipsniui: pradžioje – panardinti žaisliuką, vėliau – smakriuką, burnytę, skruostus, po to – nosį, akytes ir visą galvą.

Svarbiausioji dalis – plūduriavimas
Be plūduriavimo neįmanoma išmokti plaukti. Tai esminis mokymo plaukti elementas. Ne visiems jis pavyksta iš karto. Kaip išmokti plūduriuoti?

Pirmiausia, paskatinkite vaiką plūduriuoti ant pilvo, laikantis už pečių ir rankų, vėliau, tik už pečių, tik už rankų ir galiausiai – leiskite plūduriuoti savarankiškai, – pataria SVJC plaukimo trenerė Žana Skridlienė.

• Atsigulus ant vandens reikia atpalaiduoti kaklo bei veido raumenis, žvilgsnį nukreipti į dugną. Nesistenkite išlikti vandens paviršiuje – priešingai, slėpkitės vandenyje – kuo giliau slėpsitės, tuo labiau vanduo stums ir bus lengviau plūduriuoti. Viršutinė kūno dalis yra lengvesnė nei apatinė; nuleidus galvą – kojos kyla į viršų; pakėlus galvą – kojos nusileidžia. Tai padeda rasti pusiausvyrą, išlaikyti balansą.
• Svarbu atsiminti, kad nereikėtų kelti galvos. Po vandeniu kūnas tampa 10 kartų lengvesnis. Iškėlus galvą, ji „pasunkėja“ ir skandina kūną. Taip pat nesistenkite remtis į vandenį smakru ar rankomis, nes plūduriuoti bus žymiai sunkiau arba išvis neįmanoma.

Mokomės plūduriuoti ant nugaros. Tam, kad lengvai atsigulti ant vandens, pirmiausia reikia pritūpti, nuleisti pečius į vandenį, atlošti galvą, kelti pilvą ir atsipalaiduoti, nes plūduriavimas ir yra atsipalaidavimas. Vandens linija turėtų eiti per vidurį skruosto, pakaušis turėtų atsidurti vandenyje, smakras žiūrėti į viršų. Jei vaikui nedrąsu, mokymosi pradžioje galite prilaikyti ją ar jį už pečių bei rankų, kaip ir mokantis plūduriuoti ant pilvo.

Beje, mokėjimas plūduriuoti ant nugaros gali padėti išsigelbėti, patekus į pavojingą situaciją vandenyje – iškritus iš valties, patekus į duobę vandenyje ar pan. „Vien su šiuo pratimu galime ilgą laiką laikytis vandens paviršiuje, kvėpuoti ir išsigelbėti iš daugelio ekstremalių situacijų“ – pasakoja plaukimo trenerė Žana Skridlienė. Veikimo algoritmas toks:

• Įkvėpti pakankamai oro ir sulaikyti kvėpavimą;
• Gultis ant nugaros, stengtis užimti kuo didesnį plotą, panardinti pakaušį į vandenį, smakrą šiek tiek pakelti į viršų, atrasti balansą, plūduriuoti;
• Stengtis nusiraminti ir nepanikuoti, ramiai kvėpuoti;
• Ramiai įvertinti situaciją ir susidaryti veikimo planą arba laukti pagalbos.

Visus šiuos patarimus bus galima išbadyti patiems jau liepos 23-ąją, minint Pasaulinę skendimų prevencijos dieną, renginyje „100 baseinų piknikas“ prie Baltojo tilto. SVJC plaukimo trenerė Žana Skridlienė kartu su kolege Simona Sigariova ves praktines edukacijas tėveliams su vaikais apie pirmuosius ir pačius svarbiausius mokymo(si) plaukti bei savipagalbos vandenyje, žingsnius – panėrimą ir plūduriavimą.