Įsibėgėjus moksleivių vasaros atostogoms daugelis vaikų tėvelių suka galvas, kuo juos užimti, kaip parinkti jiems saugias, smagias ir naudingas veiklas. Šis klausimas aštriausiai iškyla didmiesčių daugiabučiuose gyvenančioms pradinukų šeimoms, ypač, neturinčioms senelių žaliuosiuose šalies kampeliuose. Palikti namuose vienus vaikus nesaugu, o ir namų užsiėmimai labai jau monotoniški – dažniausiai, nepakylant nuo kėdės ir neatplėšiant akių nuo įvairaus dydžio ekranų.
Sveikatos bei ugdymo specialistai vienbalsiai pataria tėveliams leisti vaikus į stovyklas. Profesionaliai organizuota atostogų edukacija jaunajai kartai gali būti ypatingai smagi ir naudinga – kūrybinių eksperimentų, sportinių iššūkių, naujų draugų, savyje atrastų įgūdžių, kuriuos, galbūt norėsis tobulinti ateinančiais mokslo metais, metas.
Kodėl verta rinktis stovyklas?
Vaikai stovyklose visų pirma ieško naujų draugų ir neįprastų, smagių nuotykių – tų pačių dalykų, kaip ir jų bendraamžiai prieš 10 ar 20 metų. Atrodo, kad stovyklos šiuos lūkesčius pateisina su kaupu, – pastebi Lietuvos vaikų ir jaunimo centro neformaliojo švietimo pedagogė Žydrūnė Markevičiūtė.
Kuo dabartinės stovyklos skiriasi nuo ankstesniųjų? Kitaip nei prieš 10–20 metų, šiandien stovyklose žymiai daugiau dėmesio skiriama socialiniams ir emociniams vaikų gebėjimams – savarankiškumo, atsakingumo skatinimui, kūrybiškumo atskleidimui, bendravimo ar komandiškumo įgūdžių ugdymui. Tiems gebėjimams, kurių šiandieniniams vaikams labiausiai trūksta.
Savarankiškumas ir iniciatyva
Kartais atrodo, kad šiandieniniai vaikai nesavarankiški – nesiima iniciatyvos organizuotis veiklų, bet tarsi laukia, kad viskas būtų paruošta, paduota, „padėta ant lėkštelės“. Dalinai dėl to kalti jų tėvai ar seneliai, gausiais patarimais tarsi stengdamiesi patys nudirbti vaiko darbą. „Sunku į kulinarinę stovyklą atėjusį vaiką išmokyti puošti desertą ar plauti lėkštes, jei šalia stovi jo močiutė ir smulkiai instruktuoja, kaip tai padaryti. Vadovams tuomet tenka dirbti ne tik su vaikais, bet ir su jų šeimos nariais, aiškinant, jog vaikui kur kas įdomiau darbą atlikti pačiam“, – pastebi Ž. Markevičiūtė.
Kitą vertus, yra sričių, kuriose šiandieniniai vaikai žymiai savarankiškesni, nei ankščiau. Pavyzdžiui, daugelis jų vieni, be suaugusiųjų palydos, atvažiuoja į būrelius ar dienos stovyklas, jei reikia, pasinaudoję maršrutą parenkančiomis interneto programomis.
Nors vaikai yra perpratę ir laisvai naudojasi naujausiomis informacinėmis technologijomis, tačiau ši veikla neužgožia gyvų pramogų. „Stovyklose organizuojama veikla vaikus įtraukia bei džiugina ir mobilių įrenginių net neatsimena. Jie čia tiesiog nedera. Pabandykite naršyti telefone, kai rankos miltuotos, ar sumerktos į molį?! Išsitraukiame mobiliuosius nebent tėveliams nuotrauką nusiųsti. O problemų, susijusių su mobiliais, kyla tuomet, kai vaikas jį pamiršta, o prireikia žūtbūt paskambinti mamai ir nežinome telefono numerio“, – pasakoja vadovė Žydrūnė Markevičiūtė.
Bendravimas ir tarpusavio santykiai
Vaikai šiandien mažiau klusnūs – linkę kritiškai vertinti kiekvieną faktą, turėti ir ginti savo nuomonę.
Jie reikalauja, kad su jais būtų skaitomasi, kalbama, diskutuojama, o svarbiausi, juos liečiantys sprendimai – priimami drauge.
Ne visi ugdytojai noriai šį pokytį priima, dėl pašlijusių tarpusavio santykių neklusnumu ir nepagarba kaltindami vaikus.
Neformaliojo švietimo organizatorė Žydrūnė pastebi, kad geras bendravimas vienodai priklauso nuo visų dalyvaujančiųjų pusių – vaiko, tėvelių, mokytojų. „Jei norime, kad stalas neklibėtu, tvirtai į žemę remtis turėtų visos jo kojos. Taip pat ir su bendravimu – jei norime, kad bendravimas su vaikais būtų nuoširdus ir atviras, patys turėtume dėl to stengtis“.
Šios pastangos niekaip nesusiję su vaiko auklėjimu pakeltu balsu ar diržu. Jėgos panaudojimas – blogiausia, kas gali nutikti. „Balso kėlimas ar savo nuomonės primetimas jėga, ugdo vaiko nepasitikėjimą savimi, griauna jo savivertę, pamina orumą. Nors (po)sovietiniais metais diržu auklėtiems suaugusiesiems ne visada lengva tai suprasti, juk „už vieną muštą du nemuštus duoda“, – mintimis dalinasi Žydrūnė Markevičiūtė.
Visiškas vaiko nuomonės nepaisymas taip pat galėtų būti priskiriamas prie smurto. „Pasitaiko, kad vaikas net nebūna įspėtas, kur, į kokia stovyklą, tėvai jį siunčia, – pasakoja Žydrūnė. – Ne kartą teko susidurti, kad tik atsidūręs stovykloje vaikas sužino, kad čia mes virsim ir kepsim, o ne dainuosim ir šoksim. „Jūs rimtai?“, lengvo šoko apimtas klausia vadovės ir bėga už durų paskambinti mamai, kad ne į tą stovyklą pateko“.
Svarbu nuoširdžiai domėtis vaiku – jo(s) norais, svajonėmis, išgyvenimais, pasiekimais, problemomis. Kai vaikas jausis išgirstas ir svarbus, ji(s) pats kreipsis patarimo ir pagalbos kiekvienu atveju.
Pamokos iš patirties
Stovyklose vaikai gali saugiai mokytis iš patirties, įgydami praktinių veiklos įgūdžių – kažkas čia iškeps savo pirmąjį blyną, nulipdys pirmą molinį puodelį ar gaus savo pirmąjį vaidmenį.Ir vyksta tai visai kitaip, negu mokykloje, tarsi žaidžiant – bandant, tariantis, derantis, ginčijantis, tvarkantis – saugiai mokantis iš savo ir kitų patirties.
Stovyklauti vaikams naudinga ne tik dėl naujų draugų, smagių emocijų ir vertingų įgūdžių. Geras pedagogas padės vaikams atsiskleisti ir ugdytis tuos gebėjimus, kurių labiausiai jam ar jai trūksta. Čia plačios galimybės išbandyti skirtingas veiklas ir per jas geriau save pažinti. Ir nors savaitės trukmės stovykloje visų problemų išspręsti tikriausiai nepavyks, tam tiesiog nepakaks laiko, tačiau bus aiškiau, kuriuos gebėjimus neformaliojo ugdymo veiklose vertėtų stiprinti ateityje.