Atėjo rugsėjis, vaikai grįžtą į mokyklas. Specialistai pastebi, jog užsitęsusios pandemijos apribojimai bei nežinia dėl to, kas laukia ateityje, paveikė daugelį.
Lietuvos vaikų ir jaunimo centras ateina į pagalbą šeimai, tėveliams bei kviečia žvilgtelėti, kaip šią situaciją mato ir ką rekomenduoja specialistai.
Su LVJC bendradarbiaujanti psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė ragina tėvelius nuolat stebėti savo vaikus – padėti jiems jaustis saugiau bei „lopyti“ karantino metu pagilėjusias bendravimo įgūdžių, pasitikėjimo savimi, savarankiškumo spragas.
Tai, ko negalima išleisti iš akių
Psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė išskiria 3 dalykus, į kuriuos svarbu atkreipti dėmesį, norint suprasti, kaip jaučiasi vaikas: jo ar jos emocinę būseną, santykius su bendraamžiais ir gebėjimą įsisavinti, išmokti naujus dalykus.
Vaiko emocinę būseną tėvai galėtų pajausti užduodami sau keletą klausimų: kaip mūsų vaikas jaučiasi šiandien – laimingas, o gal liūdnas, piktas, sudirgęs ar pavargęs; kokie jo vidiniai išgyvenimai? Kokie jo santykiai ir kaip jis bendrauja su artimaisiais: tėvais, seneliais, tetomis, broliais ar seserimis?
Vaiko santykius su bendraamžiais galima pažinti pasidomėjus, ar vaikas turi to paties amžiaus draugų bei kaip jis jaučiasi savo klasės ar kiemo draugų tarpe.
Tai, kaip bendraujame su bendraamžiais smarkiai skiriasi nuo bendravimo su vyresniais ar jaunesniais už save. Jo niekas nepakeis – specialistai jį vertina kaip vieną kertinių veiksnių, nuo kurių labai priklauso vaiko gyvenimo kokybė.
Vaiko gebėjimas išmokti naujų dalykų veikia jos ar jo savivertę, bendrą savijautą. Beje, šie nauji dalykai – ne tik mokyklinės žinios, tačiau ir būreliuose įgyjami įgūdžiai, taip pat emocijų – pykčio, abejingumo, nerimo – valdymas. Ilgainiui vaikai išmoksta pastebėti, kokios praktikos ar veiksmai padeda suvaldyti vieną ar kitą emocija – pavyzdžiui, sportas, fizinė veikla ištirpdo susierzinimą ar pyktį, piešimas padeda susikaupti.
Gebėjimai, kurie pandemijos metu nukentėjo labiausiai
Bendravimas su bendraamžiais
Bendravimo su bendraamžiais stoka – didžiausias ir, ko gero, sunkiausiai atitaisomas užsitęsusio karantino praradimas, kurį patyrė vaikai.
Tuo įsitikinusi psichinės sveikatos specialistė Dalia Mickevičiūtė. Pasak specialistės, nuotoliniame mokymesi mokytojo–mokinio kontaktas išliko ir jei vaikas kažko nesuprasdavo – galėdavo prašyti mokytojų, korepetitorių ar tėvų pagalbos. Tačiau bendrauti su bendraamžiais, ypač tiems vaikams, kurie neturi to paties amžiaus brolių ar seserų – nebuvo daug galimybių. Tai, kas paprastai vyksta gyvų užsiėmimų ar pertraukų metu – akių žvilgsniai, kūno kalba – neperžengė ZOOMo langelių ribų.
„Susijungus per ZOOMą, vaikai galėjo tobulinti veiklos įgūdžius, pavyzdžiui – dainavimą, piešimą ar net šokio judesius, tačiau negalėjo dainuoti kartu su choru: atsistoti šalia kito vaiko, pasikumščiuoti, rasti savo vietą arba kaip tik nesikumščiuoti – kitaip išspręsti problemą... – to nebeliko, – įžvalgomis dalinasi Dalia Mickevičiūtė. – Ir šiuos praradimus atsiradus galimybei, svarbu kompensuoti“.
Tiesa, vaikai, ypač vyresniojo amžiaus, rado būdą, kaip bent iš dalies kompensuoti šią bendravimo ir gyvo santykio stoką: labai išpopuliarėjo virtualus plepėjimas susijungus per pokalbių programėles ar žaidimus.
Stebint iš šono, tai gali atrodyti kaip auganti priklausomybė nuo technologijų, tačiau specialistė pataria neskubėti klijuoti etikečių ir pasigilinti, ką gi vaikai su jomis veikia. „Telefonai, kompiuteriai, internetas – pandemijos, karantino kontekste tampa ir mokslo, ir laisvalaikio, ir komunikacijos priemone, leidžiančia čia ir dabar susisiekti su kitame miesto ar pasaulio gale gyvenančiais draugais“,– pastebi Dalia Mickevičiūtė.
Šis „plepėjimasis“, pasak specialistės – ypač svarbus paaugliams, kuriems draugai padeda suvokti save, tampa tarsi veidrodžiu, padedančiu pamatyti save iš šalies.
Technologijos palengvino bendravimą, pokalbius karantino metu, tačiau kitą vertus – supaprastino ir galimybę juose nedalyvauti. Ištisus mėnesius trukusiuose nuotoliniuose užsiėmimuose buvo galimybė bet kada iš jų pasitraukti – išsijungti vaizdą ar garsą, atsijungti visai. Vieną vertus, pasak specialistės, tai gerai, nes leidžia patirti mažiau įtampos ir laisviau jaustis ypač tiems, kas patirdavo patyčias . Tačiau galimybė lengvai pabėgti iš sunkesnės situacijos neskatina vaikų ieškoti sprendimų. Nespręsdami ginčų, problemų, vaikai ir neišmoks to daryti.
Savarankiškumas, abejingumas, (ne)pasitikėjimą savimi
Užsitęsęs karantinas paveikė daugelį socialinių emocinių gebėjimų. Jis „kirto“ per savarankiškumą, pasitikėjimą savimi, norą aktyviai veikti.
Saugodami vaikų sveikatą šeima perėmė kai kurias vaikų atsakomybes. Pavyzdžiui, pareiga nuvežti vaiką į būrelį ar mokyklą, vengiant nesaugaus viešojo transporto, gulė ant tėvų pečių. Jei jie dirba iš namų – pašildyti pietus – tai pat. Vaikams nebereikia planuotis laiko stengiantis viską spėti, domėtis autobusų maršrutais, norint patekti ten, kur reikia. Ir tai atsiliepia vaikų savarankiškumui bei noriu aktyviai bendrauti, dalyvauti apskritai.
„Vaikai tiesiog apsiprato su lėtesniu ir tylesniu gyvenimu – jie nebesiekia bendrauti, nebesmalsauja, nebeieško naujų patirčių. Viena vertus – gerai, kad vaikas jaukiai ir saugiai jaučiasi namuose, kad, galbūt, sustiprėjo jo ryšys su artimaisiais; kitą vertus – reikėtų pastebėti, kas gi pas jį su bendraamžiais dedasi? Kodėl jis nenori parašyti, susitikti, kartu dalyvauti, veikti?
Bendravimo, kitų įgūdžių vertėtų ieškoti būreliuose
Neformaliojo ugdymo svarba įsitikinusi psichinės sveikatos specialistė Dalia Mickevičiūtė kviečia tėvelius suskubti ir, kol yra galimybė, leist savo vaikams juos išbandyti.
„Kadangi mokykla pagrindine savo funkcija įsivardina mokymosi įgūdžių lavinimą, emociniai ir socialiniai gebėjimai, tarp jų ir bendravimo įgūdžiai lieka būreliams. Ir jų know-how šioje srityje šiandien aukso vertės, ypač dabar, pandemijos ir karantino akivaizdoje“.
Kūrybą, improvizacijas, ištvermę, kantrybę, motyvaciją skatinantys menų ar sporto būreliai ne tik išmokina tam tikros veiklos, bet ir lavina, augina vaiko asmenybę.
Keletas būdų, kaip galime padėti savo vaikams ištverti netikrumą ir permainas
„Čia ir dabar“. Nesibaigiantis netikrumas dėl ateities stipriai slegia ir verčia nerimauti. Išbūti nuolatinių pokyčių, nežinios būseną padeda gyvenimas šia akimirka – „čia ir dabar“. „Pabandykite išnaudoti tai, ką turite DABAR, šiuo metų: dar nesibaigus vasarai „prisigerkite“ buvimo kartu, bendravimo su draugais. Pasirinkite būrelius, kuriuos lankysite nuo rugsėjo – ramiai, apgalvoję, pasitarę kartu su vaikais. Rugsėjį pasistenkite (kiek tai įmanoma) išsibūti kartu, išlaikyti gyvą bendravimą, nes tikėtina, kad karantinas gali vėl pasikartoti“, – pataria Dalia Mickevičiūtė.
Ritualai. Kai vaikai išgyvena krizę – netektį, persikraustymą, adaptaciją – svarbu, kad jų gyvenime būtų pastovūs, tie patys, pasikartojantys, ramumą ir jaukumą kuriantys ritualai.
Pavyzdžiui pusryčiai ar vakarienė prie bendro stalo kartu su šeima, pirmadienio ir trečiadienio vakarais – sporto treniruotės, penktadienio filmas, savaitgalio pasivaikščiojimas.
Slaptas draugas. Didesnėse grupėse šiltą santykį su kitu kuriantys Slapto draugo ar Angelo sargo žaidimai skatina vaikus būti dėmesingesniais, draugiškesniais, daugiau bendrauti, įsiklausyti ir priimti kitą, rūpintis vienas kitu. Taip pat palengvina bendravimą. Žaisti jį paprasta. Išsitrauki slaptą draugą ir neišsiduodamas darai jam gerus darbus.
Vaikų diskusijos, nuomonės išsakymas. Veiklą vaikams organizuoti reikėtų taip, kad nei vienas neliktų nepastebėtas ir visi turėtų galimybę išsakyti savo nuomonę. Tai įmanoma net ir nuotolinės veiklos – pamokos ar būrelio atveju, veiklą organizuojant nedidelėse grupelėse ZOOMo kambariuose.