Gustė Pupkevičienė
Viešojo kalbėjimo lektorė Gustė Pupkevičienė prie HOBIVERSE bendruomenės prisijungė visai neseniai, tačiau per trumpą laiką spėjo uždegti daugybę balsų – vaikų, paauglių ir suaugusiųjų, kurie šiandien kalba drąsiau, aiškiau ir su daugiau pasitikėjimo.
Apie tai, kaip prasidėjo jos kelionė HOBIVERSE, ką per šiuos metus išmoko iš savo mokinių ir kodėl tiki neformaliojo švietimo galia – šiame atvirame pokalbyje.
Kada ir kaip prasidėjo Jūsų kelionė HOBIVERSE? Kokie buvo pirmieji įspūdžiai? Ar atsimenate pirmąją darbo dieną? Papasakokite.
Mano kelionė HOBIVERSE prasidėjo 2024 m. pradžioje. Pamačiau skelbimą, kad ieškomi lektoriai, bet kitiems dalykams. Pagalvojau: kodėl gi ne, ir parašiau su pasiūlymu vesti viešojo kalbėjimo pamokas. Susitikome su Sauliumi, aptarėme viziją, ir taip kovo mėnesio pradžioje prasidėjo mano užsiėmimai.
Ką per šiuos metus labiausiai išmokote iš vaikų, jaunimo ar kolegų?
Nežinau, ar tai išmokau iš naujo, bet tikrai susimąsčiau, kokie skirtingi yra tiek vaikai, tiek suaugusieji, su kuriais dirbu. Visi jie savitai įdomūs ir žavūs. Vieni sportuoja kelias skirtingas sporto šakas, puikiai mokosi, turi mėgstamų serialų, filmų ar knygų ir vis tiek randa laiko lankyti mano užsiėmimus. Kiti mėgsta ramesnį gyvenimo ritmą, tačiau vis tiek pasirenka viešojo kalbėjimo būrelį ir noriai jį lanko. Ir visi jie sutaria, ilgainiui atranda bendrų temų ar kartu juokiasi iš tų pačių dalykų.
Ar buvo akimirkų, kai galvojote pasitraukti? Kas padėjo ir motyvavo likti?
Pasitraukti neketinau, bet būta sunkesnių dienų, kai reikėjo suderinti kitus darbus, padėti mano pradinukams su namų darbais ar nueiti į tėvų susirinkimą. Kita vertus, tai tapo puikia galimybe mano vaikams mokytis savarankiškumo.
Ką Jums reiškia būti šios bendruomenės dalimi?
Būti šios bendruomenės dalimi man reiškia naujus vaidmenis ir atsakomybę. Tai didelis centras, jungiantis daugybę veiklų ir žmonių. Kaskart atėjusi jaučiu bendruomenės gyvybingumą – pastatas pulsuoja veikla.
Kaip manote, kokią įtaką Jūsų darbas padarė kitų – vaikų, jaunimo, suaugusiųjų – gyvenimams?
Tikriausiai geriausiai atsakytų mano užsiėmimų dalyviai. Suaugusieji pasakojo, kad darbuose jaučiasi drąsesni ir užtikrintesni, lengviau kalba pristatymuose ar šventėse. Paaugliai dalijasi, kaip pavyksta atsikratyti nepageidaujamų žodelių ir mažiau strigti kalbant. Jų tėvai taip pat pastebi pažangą ir džiaugiasi. Mane labiausiai džiugina, kai matau augantį jų pasitikėjimą savimi, drąsą kalbėti ir atradimą, kad jie turi, ką pasakyti.
Ar prisimenate mokinį ar situaciją, kuri ypatingai įsiminė ir patvirtino: „Mano darbas turi prasmę“?
Labiausiai įsiminė dalyvių pokyčiai – jų pažanga, pasitikėjimas savimi ir drąsa bandyti. Džiaugiuosi, kai jie pasakoja apie pasiekimus su spindinčiomis akimis. Buvo atvejų, kai dalyviai išsipasakojo ir pasidalijo sunkumais – tai ženklas, kad jie manimi pasitiki. Dėl viso to jaučiu, kad mano darbas tikrai turi prasmę.
Ką norėtumėte perduoti ar patarti naujiems HOBIVERSE mokytojams ir kolegoms?
Norėčiau perduoti, kad jiems labai pasisekė – jie atėjo į nuostabią bendruomenę, kurioje laukia daugybė galimybių. Belieka nebijoti bandyti, veikti ir švytėti!
Kaip įsivaizduojate HOBIVERSE po dar 20 metų – per 100-mečio šventę?
Didelę, garsią, gausią ir spalvingą.
Kas dar nebuvo paminėta, bet, Jūsų manymu, svarbu pasidalinti?
Kartais pamirštame, kokią didelę įtaką vaikų ir jaunuolių gyvenimui turi neformalusis švietimas. Yra vaikų, kurie laukia pamokų pabaigos vien tam, kad galėtų kuo greičiau lėkti į centrą, nes būtent čia jie jaučiasi svarbūs, saugūs ir pilnaverčiai bendruomenės nariai. Neformalusis ugdymas leidžia daug išmokti, atrasti ir patirti. Linkiu HOBIVERSE bei visiems kitiems centrams klestėti, augti ir būti matomiems.