Ligita Didžiulienė, tautinių šokių ansamblio UGNELĖ vadovė

• Ligita – ilgametė HOBYVERSE mokytoja ir tautinio šokio puoselėtoja.
  
• Per savo karjerą ji užaugino ne vieną šokėjų kartą, lydėjo juos į festivalius Lietuvoje ir užsienyje, dalijosi meile lietuvių tradicijoms bei kultūrai.
  
• Savo darbe Ligita siekia ne tik išmokyti vaikus šokti, bet ir padėti jiems atrasti bendrystę, atsakomybę, pagarbą tautai ir vienas kitam.
  
• Pakvietėme Ligitą pasidalyti mintimis apie šokį, HOBYVERSE, kolektyvo pasiekimus ir tai, ką reiškia išlikti ištikimam lietuvybei.

– Ligita, ką Jums asmeniškai reiškia HOBIVERSE?

Man HOBIVERSE visų pirma reiškia darbovietę, kuriai esu atsidavusi daugelį metų. Pavadinimai keitėsi – nuo Pionierių ar Moksleivių rūmų iki Vaikų ir jaunimo centro. Tačiau pavadinimų niekada nesureikšminau. Svarbiausia yra žmonės – vaikai, kolegos, bendruomenė, su kuria kasdiena dirbi. Pastatas gali būti vadinamas įvairiai, bet čia ateiname ne dėl žodžių, o dėl veiklos ir bendrystės.

– Jūs šokį, ypač tautinį, vadinate savo širdies veikla. Kodėl jis toks svarbus?

Visų pirma todėl, kad esame lietuviai. Jei nežinome savo šaknų ir neprisiliečiame prie jų – nuskriaudžiame save ir jaunąją kartą. Tautinis šokis, dainos, kostiumai, liaudies instrumentai – tai mūsų identiteto dalis. Mano įsitikinimu, kiekvienas lietuvis turėtų mokėti bent kelis lietuviškus šokius, atpažinti liaudies instrumentą ar kostiumą. Tai yra mūsų kraitis, kuris beveik nieko nekainuoja, bet leidžia didžiuotis savimi ir savo tauta.

– O kokios didžiausios Jūsų kolektyvo pergalės?

Svarbiausia mūsų pergalė – tęstinumas. Didelė dalis vaikų pas mus šoka daugiau nei dvylika metų. Man tai – didžiausias pasiekimas. Ne vietos konkursuose, o tai, kad vaikai lieka, auga, bręsta kartu su kolektyvu.

Aišku, džiugu ir dalyvauti festivaliuose. Pavyzdžiui, Graikijoje ar Vokietijoje jautėmės labai įvertinti – žmonės plojo, norėjo kartu fotografuotis, sakė, kad mūsų programa, kalba, choreografija buvo nuostabi. Tokie momentai daug brangesni už prizines vietas.

– Šokis Jums atrodo ne tik menas, bet ir būdas ugdyti jauną žmogų?

Tikrai taip. Man labai svarbu, kad vaikai šokdami ne tik išmoktų judesių, bet ir pajustų bendrystę. Šokyje apsikabinimas, žvilgsnis į akis – tai dalykai, kurių kartais jaunimas pritrūksta kasdienybėje, ypač šiame ekranų amžiuje. O mes stengiamės tai išsaugoti.

– Esate užauginusi ne vieną kartą. Ką norėtumėte perduoti jauniems žmonėms?

Norėčiau, kad jie išmoktų nepervertinti savęs ir savo jėgų. Svarbu pasitikėti, bet dar svarbiau – mokėti prisiimti atsakomybę ir laikytis įsipareigojimų. Ypač jaunoms šeimoms norėčiau priminti, kad prioritetai svarbūs – vaikas negali likti paskutinėje vietoje dėl karjeros ar pinigų.

– Ką Jums pačiai reiškia lietuvybė šiandien?

Man tai – pareiga. Esame maža valstybė, bet savo širdimi ir dvasia galime būti dideli. Todėl labai džiaugiuosi matydama jaunus žmones, kurie renkasi savanorišką tarnybą kariuomenėje. Jei tik galėčiau, ir pati eičiau tarnauti – nes niekas kitas mūsų neapgins, tik mes patys.