Artėjant egzaminams, ne vienam moksleiviui ima prakaituoti delnai vien tik pagalvojus apie kalbėjimo įskaitas, kurios šiemet vyks nuo kovo 30 iki balandžio 3 dienos. Viešojo kalbėjimo baimė yra natūrali ir netgi naudinga: ji padeda mums susitelkti. Tačiau kai jaudulys tampa pernelyg stiprus ir pradeda kišti koją, svarbu žinoti, kaip sau padėti.
Artėjant egzaminams, ne vienam moksleiviui ima prakaituoti delnai vien tik pagalvojus apie kalbėjimo įskaitas, kurios šiemet vyks nuo kovo 30 iki balandžio 3 dienos. Viešojo kalbėjimo baimė yra natūrali ir netgi naudinga: ji padeda mums susitelkti. Tačiau kai jaudulys tampa pernelyg stiprus ir pradeda kišti koją, svarbu žinoti, kaip sau padėti.
Individualiosios psichologijos konsultantė Indrė Savulionė teigia, kad viešojo kalbėjimo baimė vaikams ir paaugliams išsivysto dėl blogos patirties ir baimės būti atstumtam.
„Vaikas gali bijoti ne pačio viešo kalbėjimo, o galimos socialinės pasekmės – pajuokos, kritiško vertinimo, atstūmimo patyrimo. Jei klasėje tvyro konkurencinės nuotaikos, emocinis nesaugumas – kiekvienas viešas kalbėjimas tampa rizika dar labiau atitolti. Jei vaikas padaro apibendrinančią išvadą, kad viešas kalbėjimas kelią pavojų poreikiui priklausyti, pritapti, baimė kalbėti gali tapti natūralia savisaugos tendencija“, – sako I. Savulionė.
Būtent tam, kad blogą patirtį paverstų sėkminga, mokiniai praveria Sostinės vaikų ir jaunimo centro HOBIVERSE viešojo kalbėjimo užsiėmimų duris. Juos veda diktorė ir balso aktorė Gustė Pupkevičienė, padedanti atrasti pasitikėjimą savimi tiek jaunimui, tiek suaugusiems.
„Kai kurie tiesiog sustingsta, kiti galvoja, kad jų balsas negražiai skamba arba būna įsitikinę, kad visi kiti galvoja, kad jiems nepasiseks. Ir jau jie automatiškai užsiprogmuoja nesėkmei. Užsiėmimuose šias nuostatas bandome perlipti“, – teigia G. Pupkevičienė.
Atsipalaiduoti prieš auditoriją padeda keli patarimai
G. Pupkevičienės teigimu, neveiksminga yra mokytis viešąją kalbą atmintinai. Vietoj to, reikėtų susiformuluoti pagrindinę mintį, ką norima pasakyti auditorijai. Taip pat nereikėtų siekti palikti įspūdžio ar gauti gerą įvertinimą, toks tikslas gali sukelti papildomą jaudulį. Viešojo kalbėjimo specialistė siūlo atkreipti dėmesį ir į savo žvilgsnį.
„Iš auditorijos išsirinkite žmogų arba kelis ir žiūrėdami jiems į akis sakykite savo kalbą. Taip kalbėjimas bus artimesnis, lyg su draugu ar pažįstamu, todėl atsipalaiduosite, mintys dėstysis sklandžiau ir paprasčiau“, – sako G. Pupkevičienė.
Viešojo kalbėjimo ekspertė sako, kad atsipalaiduoti prieš auditoriją padeda ir tvirta, patogi stovėsena.
„Stovėkite tvirtai ant abiejų kojų, galite šiek tiek sulenkti kelius. Nereikia svyruoti, nepatogiai atsistoti ir galvoti, kaip aš atrodau. Jeigu jaučiate baimę kalbėti viešai, svarbiausia yra atsistoti teisingai, tvarkingai, taip, kad būtų patogu ir nesuvaržytų jūsų judesių“, – teigia G. Pupkevičienė.
G. Pupkevičienės manymu, jausti jaudulį prieš viešąją kalbą yra normalu. Todėl užplūdusią baimę svarbu ne slopinti, o priimti kaip natūralią reakciją. Baimė ir adrenalinas mobilizuoja, jie sužadina budrumą, padeda susitelkti ir pasiruošti kalbėjimui. Tačiau jeigu jaudulys tampa pernelyg stiprus, padėti sau galima atliekant kvėpavimo pratimą.
„Jeigu jau jaučiame didelę baimę savo kūne, kvėpavimas tampa paviršutiniškas ir labai dažnas, atlikite pratimą, kurį skirtingomis variacijomis naudoja netgi šauliai. Per tris sekundes pro nosį įkvėpkite ir tada lėtai, per šešias sekundes, pro burną iškvėpkite. Taip pat stenkitės kalbėti lėčiau, neskubėkite“, – sako G. Pupkevičienė.
Lūkesčių našta ir baimė suklysti
Anot I. Savulionės, vaikų viešojo kalbėjimo baimę neretai stiprina ne tik ankstesnės patirtys, bet ir santykis su mokytojais ir šeimos nariais.
„Jei vaikas nuolat susiduria su itin aukštais ugdytojų lūkesčiais, jei jaučia, kad turi pasirodyti nepriekaištingai, gali formuotis suvokimas „jei suklysiu – nuvilsiu”. Ir vėl baimė veikia kaip savisaugos mechanizmas, nes „jei nebandysiu, tai ir nesuklysiu. Jei šeimoje ar mokykloje vaikas yra nutraukiamas, ignoruojamas ar nuvertinamas, gali susiformuoti tylus įsitikinimas: „Mano balsas nesvarbus.“ Tokiu atveju viešas kalbėjimas tampa ne galimybe pasidalinti, o grėsme dar kartą patirti nevertingumą“, – sako I. Savulionė.
G. Pupkevičienės vedami viešojo kalbėjimo užsiėmimai yra saugi aplinka vaikams šias nuostatas bei baimes įveikti per savo balso pažinimą, jaudulio bei negatyvių minčių kontroliavimą, ugdant vidinį pasitikėjimą ir gebėjimą aiškiai, drąsiai bei įtaigiai išreikšti savo mintis.
