Rubrikoje „Vienas iš mūsų“ kviečiame pažinti žmones, kurie kasdien kuria HOBIVERSE pasaulį – dalijasi savo istorijomis, įkvėpimu ir džiaugsmu būti bendruomenės dalimi. Šįkart kalbamės su Jolanta Markevičiene, kurios kelias į HOBIVERSE prasidėjo visai netikėtai ir, kaip pati sako, vedė per daugybę skirtingų vaidmenų bei patirčių.
Jolantos kelias į HOBIVERSE prasidėjo visai neieškant darbo. „Nebepamenu tikslaus laiko, bet į HOBIVERSE – tuomet dar Lietuvos vaikų ir jaunimo centrą – atėjau ne darbo ieškoti. Čia repetuodavo vokalinė grupė, kurioje tuo metu dainavau. Tai buvo pirmasis ryšys su šia vieta“, – prisimena ji. Vėliau, įkūrus Džiazo studiją, jos vadovas ieškojo būrelio vadovo ikimokyklinukams. „Auginau panašaus amžiaus dukrą, tad sulaukiau pasiūlymo – nors ir neturėjau formalaus muzikinio išsilavinimo. Sutikau, nes ši vieta mane jau tada traukė – žmonėmis, aplinka, galimybe daryti tai, ką mėgsti“, – pasakoja Jolanta.
Jolanta prisimena, kad pirmosios darbo dienos HOBIVERSE nebuvo sunkios ar įtemptos. „Labiau jaudinausi prieš pirmą koncertą, nes mažųjų elgesį numatyti nelengva. Tačiau būtent tame – jų žavesys ir mano tuometinio darbo džiaugsmas. Laikui bėgant supratau: šioje vietoje kiekviena diena gali būti nauja pradžia. Ir tai man labai tinka.“
Per savo ilgus metus HOBIVERSE Jolanta spėjo išbandyti ne vieną veiklą ir atsakomybę. „Per visus šiuos metus HOBIVERSE išbandžiau ne vieną „kėdę“. Ir tų dienų, kai į darbą eini kaip pirmą kartą, buvo tikrai daug. Yra jų ir dabar – kai laukia nauji renginiai ar imuosi dar nebandyto iššūkio.“ Kalbėdama apie svarbiausias pamokas, kurias jai atnešė beveik trys dešimtmečiai darbo HOBIVERSE, Jolanta šypsosi: „Vaikai mane išmokė, kad smalsumas nepriklauso nuo amžiaus. Tai labai džiugina, nes pati iki šiol nuolat svarstau daugybę „kodėl?“. Jaunimas mane žavi tuo, kad jie dar nežino, jog kai kurių dalykų galbūt „nereikėtų daryti“ – todėl jie tiesiog daro. Be baimės, su įkvėpimu ir drąsa rizikuoti.“
Kolegoms Jolanta garsėja gebėjimu greitai pastebėti klaidas ar rizikas. „Vienus tai truputį erzina, kitiems – palengvina gyvenimą. Būtent kolegos padėjo man suprasti, kaip šitą savybę „įdarbinti“ taip, kad ji prisidėtų prie bendro rezultato, o ne temdytų idėjas ir entuziazmą.“
Paklausta, ką jai reiškia būti HOBIVERSE bendruomenės dalimi, Jolanta atsako be dvejonių: „Tai vieta, kurioje galiu būti savimi. HOBIVERSE nuolat keičiasi, auga, ieško – kaip ir žmonės, kurie čia dirba. Man tai labai artima, nes ir pati nemėgstu stovėti vietoje. Čia nereikia tilpti į vieną „lentynėlę“ – galiu būti su visais savo pomėgiais, patirtimis ir paieškomis. Ir dar – čia niekada nebūna nuobodu. O man tai labai svarbu.“
Tarp prisiminimų yra ir tokių, kurie išliko ypač ryškūs. Jolanta pasakoja jautrią istoriją, kuri iki šiol paliko gilų įspūdį: „Vieną dieną „Facebook“ tinkle gavau kvietimą draugauti iš merginos, kurios vardas pasirodė pažįstamas. Peržiūrėjusi jos profilį supratau – tai buvusi dalyvė iš vienos mano organizuotos stovyklos. Tąkart su ja nebuvo lengva – reikėjo daugkantrybės, dėmesio, ieškojome būdų, kaip spręsti vis iškylančias „krizes“. Galiausiai paaiškėjo, kad mergina tiesiog protestavo – į stovyklą buvo išsiųsta prieš savo valią. Po vieno jos stipraus išsišokimo, paskutinę stovyklos naktį, su kita vadove kalbėjomės su ja visą naktį. Išgirdome jos gyvenimo istoriją – tada labai daug kas paaiškėjo. Verkėme visos trys.“ Šiandien ta mergina – jau mama, dirbanti mėgstamą darbą. „Panašu, kad jame jaučiasi puikiai. Labai sujaudino, kad ji mane prisiminė po tiek metų. Galbūt tada, toje stovykloje, įvyko kažkas, kas paliko pėdsaką jos gyvenime“, – sako Jolanta.
Už HOBIVERSE ribų Jolantos gyvenimas taip pat kupinas veiklos ir įkvėpimo. „Veiklos man niekada netrūksta. Dainavimas – sena ir labai brangi mano aistra. Po daugiau nei penkiolikos metų pertraukos sugrįžau prie muzikos ir dainuoju chore, kuriam atiduodu visas jėgas. “Ji itin vertina laiką su šeima, ypač su anūkais, ir mėgaujasi darbu sode bei darže, kur, pasak jos, džiaugsmo suteikia net pirmasis užaugintas agurkas. Laisvalaikiu Jolanta dažnai renkasi keliones į kalnus, kuriuos apibūdina kaip vietą, kur „oras grynas, mintys švarios, o kojos – pavargusios, bet laimingos.“
Paklausta apie supergalią, Jolanta net nedvejoja: „Jei galėčiau turėti supergalią, norėčiau būti teisingumo fėja su laiko ištempimo funkcija. Vienu mostu pasirūpinčiau, kad žmonės spėtų padaryti tai, apie ką tyliai svajoja, o dar vienu – kad pagaliau gautų tiek, kiek iš tiesų yra verti. Jokių neįvertintų pastangų, jokių „per vėlu“ – tik užbaigti darbai ir aiškus jausmas: viskas eina ten, kur turi eiti. Gal šiek tiek utopiška, bet kas sakė, kad supergalia turi būti nuobodi?“