Rasa Pabrėžaitė

Plaukimo trenerės istorija HOBIVERSE – tai daugiau nei profesija. Jau beveik 35 metus Rasa Pabrėžaitė ugdo vaikų plaukimo įgūdžius: per visą savo karjerą plaukti išmokė ne mažiau 2000 mokinių. Kiekvieną dieną trenerė lydi vaikus į vandenį ir moko svarbiausio – kantrybės, pasitikėjimo savimi ir tikėjimo, kad kiekvienas gali išmokti plaukti.

Kaip prasidėjo Jūsų kelionė HOBIVERSE?
Atėjau 1991-ųjų rugsėjį. Prieš tai dešimt metų dirbau sporto mokykloje. Dirbti sekėsi, bet buvo daug streso: turėjau mažą vaiką, tai suserga, tai nebūdavo kam prižiūrėti darbo metu. Be to, dirbdavome pagal atranką – prisirinkdavome vaikų, mėnesį treniruodavome plaukti, o paskui ateidavo komisija ir iš kokių 40 palikdavo tik du ar tris. Kiti net nespėdavo išmokti plaukti.

O kodėl tokia sistema?
Tais laikais vyko atranka, nes nebūdavo tiek pinigų visus išmokinti – reikėjo gabiausių vaikų, kurie galėtų vykdyti normatyvus, dalyvauti varžybose. Krūviai buvo milžiniški: po trylika treniruočių per savaitę, į dieną po dvi. Šeštą ryto jau baseine, o jeigu varžybų sezonas – dar ir sekmadieniais. Draugai iš manęs juokdavosi: „Kur tu važiuoji taip anksti?“

Kas Jus labiausiai patraukė HOBIVERSE?
Kai čia atėjau, pasijutau taip gerai, nereikia skubėti. Jei vaikas neišmoks plaukti per du mėnesius, išmoks per metus. Viskas be streso, mėgavimasis procesu. Ir varžybas pasirinkdavome: nori dalyvauji, nenori – nedalyvauji. Jokios prievartos, jokių vertinimų. Dabar kartais pasižiūriu, ir tie, kurie buvo patys lėčiausi, kuriems reikėjo daugiausia globos, šiandien daugiausia pasiekę. Jie tiesiog turėjo laiko užaugti, jų niekas neskubino. Čia, HOBIVERSE, vaikai jausdavo, kad niekas prie jų nekimba, neskubina, nieko nereikalauja. Būtent dėl to čia labai gera terpė tiems, kurie nepritampa komandiniuose sportuose ar sunkiai pakelia įtampą.

Kaip, Jūsų akimis, pasikeitė vaikų požiūris į plaukimą per tuos metus?
Anksčiau būdavo labai daug norinčių. Vilniuje veikė tik trys baseinai: Lazdynų, 7-osios vidurinės mokyklos ir mūsų. Norinčiųjų buvo tiek daug, kad stovėdavo eilės iki pat to bokšto, prie pastato. Ateidavo tik tie, kurie tikrai labai norėdavo. O dabar baseinų yra daugiau, situacija kitokia. Jaučiu didelę atsakomybę – negaliu vaiko neišmokyti plaukti. Bet dabar vaikai dažniau serga, pavargsta, ateina tik kelis kartus į savaitę. Užjaučiu visus: pradinukai pamokas baigia 15.00-16.00 val., vyresnieji dar vėliau. Jiems sunku suderinti pamokas su plaukimu.

Kiek vaikų per visą savo karjerą esate išmokiusi plaukti?
Labai daug. Dabar jau mažiau, turiu keturias grupes po 15 vaikų, tai apie 60 per metus. Dirbu jau virš 30 metų, tad, grubiai skaičiuojant, apie du tūkstančius.

Kokius patarimus duotumėte tiems, kurie bijo ateiti į plaukimo treniruotes?
Pirmiausia, nustok bijoti. Jei nepabandysi, tai ir nesužinosi, ar gali. Jeigu pasistengsi – išmoksi. Dažniausiai žmonėms pritrūksta kantrybės.

Kodėl nusprendėte tapti trenere?
Tais laikais buvo gilus sovietmetis. Aš pati gimusi tais metais, kai Vilniuje veikė tik vienas baseinas. Tuomet į mūsų klasę atėjo treneris ir išsirinko tris vaikus – pagal ūgį, savo kriterijus. Antakalnio mokykloje buvo septynios klasės, tai susidarė apie 20 vaikų grupė. Paskui iš tos grupės likome tik trys, o galiausiai viena aš.

Tada daug keliaudavome į ekskursijas, stovyklas, varžybas. Aštuntoje klasėje draugų beveik neturėjau, nes gyvenau tik sportu, tarsi burbule. Kadangi vyko atranka, buvo ribotos galimybės, tai jei jau įdėdavai pastangų, tai ir likdavai. Taip 20 metų sportavau, o dabar jau 30 metų žiūriu iš šalies. Bet visai nesigailiu, nei dienos nepasigailėjau, kad tapau trenere. Man smagu.

O ką labiausiai mylite savo darbe?
Labiausiai – kai tėveliai dėkoja. Labai vertinu, kai atveda savo vaikų vaikus, laukia vietos mano grupėje. Reiškia, kad kažką daviau, kad vaikas jautėsi saugus, ir dabar tėvai nori to paties savo vaikams. Tai labai pamalonina.

Dar labai smagu, kai pamatau žmones, kurie 40 metų perka abonementą ir vis dar turi poreikį ateiti paplaukioti. Nesenai viena moteris, apie penkiasdešimties, prisipažino, kad jaunystėje pas mane lankė būrelį, bet neišmoko, nes buvo baisu. O dabar atėjo išmokti, jau iš mažojo baseino spėjo pereiti į didįjį.

Ar Jums svarbi bendruomenė, kolektyvas?
Man labai svarbūs kolegos. Per metus mūsų baseino kolektyvas išsilaikė labai stabilus, su kai kuriais bendraujame ir už darbo ribų. Tikiu, kad renginiai labai suburia bendruomenę. Anksčiau būdavo įvairiausių – kelionės, šventės, užsienio programos.

Ką jums reiškia HOBIVERSE 80-tas jubiliejus, kai dirbote beveik pusę laiko, kiek gyvuoja centras?

Šioje įstaigoje praleidau 35 gerus metus. Matau, kaip įstaiga eina pirmyn – visada su naujovėmis.