Psichologinės sveikatos svarba nebekvescionuojama, kaip ir gerų emocinių santykių reikšmė. Akivaizdu, kad tokios pagalbos reikia ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Tad mūsų žvilgsniai krypsta į mokyklą, ar ji pasiruošusi ne tik ugdyti, bet ir tapti vaiko gerovės puoselėtoja, ar pasirengusi atpažinti emocinės paramos stokojantį vaiką ir jam padėti? Atsakymų į ieškome kartu su VšĮ „Vaikų linija” psichologe ir savanorių mokytoja Jurgita Smilte Jasiulione.
Atpažinti grėsmes, pavojus ir išmokti atsispirti neigiamam poveikiui – radarą su tokiais gebėjimais ne vienas norėtume įtaisyti savo vaikams. Tačiau kasdien jausdami didžiulę atsakomybę už jų saugumą galime kliautis tik mūsų pačių įdiegtomis asmeninėmis savybėmis, moralinėmis nuostatomis ir vaiko saviverte. Ko dar kovoje su neigiamo poveikio baubais nereikėtų pamiršti nei tėvams, nei mokytojams?
Amžinas klausimas – kokie tėvai savo vaikams turėtume būti – griežti, ar atlaidūs? Nors vienareikšmiško atsakymo nėra, norintiems užauginti aukšto emocinio intelekto vaiką, psichologai rekomenduoja rinktis griežtesnių tėvų vaidmenį. „Griežtas” šiame kontekste nereiškia rėkiantis ar viską draudžiantis, o gebantis kurti ir nuosekliai laikytis drausmės ir disciplinos principų.
Kai užtikrinamas bent minimalus fizinis saugumas, imame kalbėti apie tai, kaip vaikas jaučiasi.” Apie emocinį intelektą bei emocinius poreikius imama kalbėti vis garsiau, vis labiau įsitikinama jų svarba vaiko raidai. I. Liubertienė įvardina 7 bazinius emocinius poreikius ir jų vaidmenį vaiko gyvenime.
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad labiau emociškai išprusę žmonės geriau susidoroja su gyvenimo iššūkiais, lengviau suvaldo net neigiamas emocijas, rečiau patiria nuotaikų svyravimus. Jiems paprasčiau įvardyti savo jausmus, dirbti kolektyve, prisiimti atsakomybę.
Jau nuo šių mokslo metų pradžios visi Lietuvos pedagogai turi galimybę mokytis socialinių-emocinių kompetencijų. Baigę specialius mokymus jie gebės pastebėti nusiminusį, psichologinių, socialinių problemų kamuojamą vaiką ir jam padėti pokalbiais, patarimais, kitais metodais. Tai sėkmingai gali daryti ir būrelių vadovai, suteikdami vaikams pasitikėjimo savimi ir įgalindami problemas išspręsti greičiau.
Kuo dažniau moralizavimą ir pyktį kasdienėse situacijose keisime derybomis, tuo įtikinamiau savo pavyzdžiu mokysime vaikus problemas bei konfliktus su bendraamžiais spręsti argumentuotu pokalbiu ir siekti kompromiso. Parodykite vaikui, kad ne konfliktas, pyktis ir reikalavimai, o būtent derybos yra veiksmingiausias būdas susitarti ir problemą paversti galimybe.
Jei vaikui teiksime pagalbą, kai ji nėra būtina, dirbtinai saugosime jį nuo sunkių situacijų ir visus sprendimus priimsime už jį – neišmokysime svarbaus įgūdžio – pačiam ieškoti problemų sprendimo būdų. Gebėjimas spręsti problemas – neatsiejama augimo dalis.
Kas gi ta motyvacija ir kaip ji lemia vaiko pasiekimus? Kaip ją pakurstyti? Ar nuolatinis tėvų rūpestis mokymosi procesu ir pasiekimais, augina vaiko motyvaciją ar ją slopina?
„Užteks žaisti, eik mokytis“ – nejau nebetikite žaidimo galia, jei tai karts nuo karto primenate savo vaikui? Kodėl žaidimas dažnai nuvertinamas ir klaidingai painiojamas su neatsakingumu, nerimtumu? Kam tada šis gebėjimas mums duotas?
Komentarai ()