Laisvėjant karantinui, pamažu atsiveriant galimybėms susitikti, veikti drauge, tėvai ir mokytojai pastebi vis naujų „dovanėlių“, kurias daugiau nei metus trukusi socialinė izoliacija paliko vaikams. Jiems žymiai sunkiau gyvai bendrauti –reikšti mintis, susikaupti, išklausyti, suprasti kitą; jie nebepasitiki savo jėgoms, nenoriai dalyvauja grupių veiklose.
Vasaros atostogos – puikiausias metas padėti moksleiviams atgauti prarastus socialinius emocinius gebėjimus. Kūrybinės ar judrios gyvos pramogos būreliuose bei stovyklose – vienas iš būdų tai padaryti. Raumenis ir mintis išjudinančios edukacinės veiklos skatina vaikų/paauglių saviraišką ir bendrystę, tirpdo nepasitikėjimą, užsisklendimą ir apatiją.
Vienos iš smagiausių veiklų – šokio poveikis vaiko savijautai, elgesiui, pasirinkimams akivaizdžiai pasimatė karantino metu. Reguliariai šokio užsiėmimus lankę vaikai nuotolinį / uždarą gyvenimą pakėlė lengviau, – įsitikinusi žymiausia šalies lindyhoperė, Lietuvos vaikų ir jaunimo centro pedagogė Daiva Veliulytė.
Geros nuotaikos užtaisas ir saviraiškos erdvė
Šokio užsiėmimai – tai ne tik mokymasis teisingai atlikti šokio judesius. Tai didelė ir svarbi gyvenimo dalis: draugai, bendravimas, paslaptys, nuotykiai, geros nuotaikos užtaisas, saviraiškos erdvė, – teigia lindyhopo šokėja Daiva Veliulytė. „Šokis augina asmenybę, ugdo saviraišką, pasitikėjimą savimi, drąsą, atvirumą, bendruomeniškumą, muzikinį skonį, taip pat labiausiai ugdo savęs atradimą-pažinimą“.
Daiva pasakoja, jog į jos pamokas Lietuvos vaikų ir jaunimo centre sezono pradžioje dažniausiai ateina uždari ir nekalbūs vaikai ar paaugliai, arba priešingai – hiperaktyvūs. Tačiau ilgainiui, įvaldę šokio kalbą, jie išlaisvėja ir puikiai bendrauja.
„Mano, kaip šokio mokytojos tikslas – visus juos kažkaip išlaisvinti, įgalinti reikštis ir skleistis, suteikti jiems daugiau drąsos, pasitikėjimo savimi. Šiai misijai ypač tinka lindyhopas, nes čia, kaip ir džiaze, žymiai daugiau laisvės, improvizacijų ir mažiau taisyklių“. Šį laisvumą, rėmų nebuvimą, pasak jos, ypač aiškiai pastebi ir vertina tie vaikai, kurie jau spėjo išbandyti ir kitus šokio stilius: pramoginius, gatvės ar tautinius.
Šokis stiprina draugystę
Vaikai į šokio užsiėmimus dažniausiai ateina, nes nori išlaisvinti savo kūną, išmokti judėti pagal muziką. Tačiau ilgainiui, kartu repetuodami šokėjai susidraugauja ir tampa vieni kitus palaikančia, bendraujančia ir už repeticijų ribų, komanda. Ši bendrystė mezgasi ir gyvose, ir nuotolinėse šokio repeticijose. Būdami komandos dalimi, vaikai jaučiasi laimingesni, labiau reikalingi ir lengviau ištveria sunkumus.
„Mane pačią vaikystėje visų pirma patraukė lindyhopą šokantys labai drąsūs, linksmi ir draugiški bendraamžiai iš Klaipėdos šokių klubo „Čarlis“, kuriam vadovavo Lietuvos lindyhopo pradininkas Ichtiandras Veliulis. Norėjau su jais draugauti, norėjau būti tokia, kaip jie, taip šokti kaip jie... Bendraamžiai šokėjai patys pradėjo rodyti šokio judesius, išmokino „charleston“ šokio žingsnelius ir šis įvykis su jais pakeitė mano gyvenimą taip, kad pajutusi šokio naudą pati pradėjau mokinti vaikus ir moknu ligi šiol“, – pasakoja prisiekusi šokėja Daiva.
Gyvenimo pamokos šokio kalba
Kiekvienoje vaikų grupėje palydinčiajam vadovui tenka kertinis vaidmuo – jo(s) pavyzdys: energija, užsidegimas, nuostatos, grupę palaikantis optimizmas, net ir tada, kai svyra rankos, vaikams labai svarbius. Stebėdami ir mėgdžiodami suaugusiųjų reakcijas, vaikai iš jų mokosi. Siaučiant pandemijai tai pasimatė ypač ryškiai.
„Dirbdama nuotoliniu būdu, neskaičiavau pasiruošimo ar pačioms repeticijoms skiriamo laiko. Dirbau tiek, kiek reikėjo, – dalinasi lindyhoperė Daiva. – Nors matydavau, kad vaikai ne visada noriai jungdavosi, o jų susierzinimas, rodos, persiduodavo ir per atstumą – kaskart stengiausi juos palaikyti, sugalvodama ką nors naujo, įdomaus. Ir tai davė vaisių! Jau sugrįžus šokti gyvai, paklausiau savo šokėjų, kas jiems padėjo ištverti ištisus metus nuotoliniame šokio būrelyje. Jie bedė pirštu į mane ir pasakė – „tavo užsidegimas, nes mums buvo įdomu, ką sugalvosi šį kartą“. Ką aš dariau? Šokio repeticijas vedžiau iš įvairių vietų: miške, prie upės, šalia keturračio ar motociklo, miesto apsuptyje. Stengiausi, kad ir jiems, ir man pačiai būtų įdomiau, nes nuo namų aplinkos jau visi buvome pervargę“.
Jei nuotolinio darbo metu būtume vien tik šokę, vaikai nebūtų išlikę, – karantino įžvalgomis dalinasi šokio mokytoja. – Toks metodas – žiūrėkite ir darykite taip, kaip aš darau 1...2...3... – nebeveikia. Ypač nuotolinio darbo atveju. Vaikams reikia vadovo-draugo: šmaikštaujančio, džiazuojančio, juos girdinčio, su jais būnančio visu 100 procentų; žinančio jiems svarbias naujienas, sekančio, kas laimėjo Euroviziją, šokančio pagal tą muziką, kuri patinka jiems. Vaikams labai svarbu būti išklausytiems, įvertintiems, suprastiems, priimtiems; jiems, svarbu, kad kas nors patartų, kaip ištverti karantiną, kodėl negalima kartu susitikti bei šokti slapta. Kai šito gana, galima ir pajudėti.
„Visus besibaigiančius mokslo metus per Zoom‘ą jungdavomės porą kartų per dieną, – prisimena Daiva Veliulytė, – pirmąkart išsikalbėdavome, antrąkart, pasistiprinę bendryste – pajudėdavome. Šventėms bendravimas prieš šventes įgaudavo ypatingų formų – Kalėdų laiką papuošė drauge su vaikais kepti retro sausainiai, tinkantys prie džiazo ir dūdų improvizacijų, kurių apstu lindyhope.
Ištvėrę sunkumus grupės nepaprastai sustiprėjo ir laimingi, su nauja jėga, šoka gyvai.
Drauge kelkitės tikslus ir jų siekite
Ištverti sunkumus ir nepasiduoti, sparčiau judėti pirmyn labai padeda išsikelti tikslai.
„Nuotoliniuose užsiėmimuose kėliausi sau tikslą, kad vaikai per ZOOM‘ą nusišypsotų. Juk pamokose mokykloje jie nesišypso. Tuo tarpu šypsenos – svarbios, nes padeda žymiai geriau jaustis ir pamiršti įtampą. Lindyhopas skirtas ne tik šokti, bet ir atrasti jame džiaugsmą“, – dalinasi šokėja Daiva.
Viena tokių džiaugsmo salelių, LVJC organizuojama lindyhopo dienos stovykla „Džiazas ir kaliausė“. Žaisdami, šokdami, kurdami sau kaliausišką aprangą vaikai judės išsikelto tikslo link tikslo – viešo pasirodymo Gedimino prospekte. Jei vaikai to ir nedrįstų padaryti, kaliausėms tai vieni niekai... Kaliausiškumas nutrina baimes, naikina ribas, padeda atsiskleisti teikia drąsos ir pasitikėjimo dar labiau būti savimi.