​Ar švietimas gali įveikti smurtą prieš vaikus?

Kaip švietimas gali padėti sumažinti smurtą prieš vaikus? Kokios pagalbos reikėtų vaikams, tėvams, mokytojams? Atsakymų į šiuos klausimus atviroje diskusijoje „Ar švietimas gali užkirsti kelią smurtui prieš vaikus?“ ieškojo ir patarimus teikė vaiko gerovės ir švietimo bei ugdymo specialistai.

Jų teigimu, pirmiausia reikia sau atsakyti į šiuos klausimus:

Ką vadiname smurtu?

• Turime aiškiai suvokti, kad smurtas būna ne tik fizinis. Tai, pasak švietimo ir mokslo viceministrės Nataljos Istominos, bet koks veiksmas, kuris mus sutrikdo – net ir durų trankymas išeinant iš patalpos.
• Smurtas prieš vaikus, tai ne vienkartiniai atvejai – sumušimai ir mėlynės (kas irgi yra labai blogai), o nuolatinis santykis ar santykių sistemą, kurioje yra žalojami vaikai, – mano Aušra Kurienė, „Paramos vaikams centro“ vadovė. Smurtui visai nebūtinai reikalingos žmogaus rankos. Liežuviais tėvai ar mokytojai irgi gali padaryti sunkiai išgydomos žalos. A. Kurienė pateikia pavyzdį: tėtis nusprendžia kažką prisidirbusio paauglio sūnaus neleisti į sporto treniruotę, tačiau nepasako to tiesiai, o „maloniu balsu“ prašo, kad sūnus paskaitytų jam garsiai. Šiam atsisakius, reikalauja bent pastovėti šalia jo. Kiek ilgai? Tol, kol susivoks.
• Maži vaikai apie smurtą praneša leptelėjimo būdu. Jie tiesiog lepteli, o šalia esanti atidi draugo ausis išgirsta ir papasakoja suaugusiajam: „Onutė sakė, kad jai va taip darė...“.
• Skriaudžiami paaugliai apie patiriamą smurtą prabyla žymiai rečiau, negu ikimokyklinukai ar pradinukai. Jie dideli ir kalbėti apie tai jiems gėda. Tiesa, kartais jie ieško, kur ir kam galėtų pasiguosti, nes smurtas šeimoje – žymiai skaudesnis už patiriamą iš bendraamžių, – savo pastebėjimais dalinasi Asta Valiukevičienė, LVJC neformaliojo švietimo mokytoja.
• Neprižiūrėti, prastai su tėvais sutariantys ar net psichologiškai jų engiami paaugliai paprastai būna liūdnesni, piktesni ir baikštūs, žemos savivertės. Juos išduoda agresyvus elgesys. Dažniau nei kiti, į mokyklas jie ateina neišsimiegoję, išsiblaškę, pasimetę, nepasiruošę pamokoms, netinkamais ar nešvariais drabužiais.
• Tėvai visų pirma yra vaiko gynėjai. Jie – pirmieji ir labiausiai atsakingi už vaikus. Tačiau juos ir labiausiai kaltina, atsitikus nelaimei. Smurtautojais jie tampa dėl daugelio priežasčių – dėl to, kad nežino, nemoka, nesupranta, jiems per sunku, – pastebi Rasa Žemaitė, Aktyvių mamų sambūrio lyderė. Tokiu atveju tėvams patariama kreiptis į Vaikų teisių tarnybą – kaip ir minėta, su šios tarnybos nukreipimu įmanoma gauti nemokamas psichologo konsultacijas.
• Kalbėti su mokiniais apie smurtą. „Šiandien mokyklose apie smurtą taip pat niekas nekalba. Moksleiviai nemokomi jo pažinti, su juo kovoti, kalbama tik apie su pašaipomis susijusius patyčių aspektus“ – pastebi Akvilė Burneikaitė, moksleivių atstovė.
• „Stiprinti paties vaiko pasitikėjimą savimi ir savivertę, kitus socialinius ir asmeninius gebėjimus, jo psichologinį atsparumą“ – pastebi Vadas Jankauskas, šią diskusiją organizuojančio Lietuvos vaikų ir jaunimo centro direktorius.

Kitą „griežtesnio tėvų auklėjimo“ pavyzdį pateikė moksleivių atstovė Akvilė Burneikaitė: už gautą mokykloje ketvertą tėvai savaitę paaugliui neduoda pinigų pietums. Tokias drastiškas bausmes už prastesnius pažymius visuomenė linkusi vertinti kaip smurtą, o kaip skatinimą mokytis, rūpinimąsi vaiko gerove. „Tačiau protinė gerovė dažnai pasiekiama psichinės gerovės sąskaita.“ – teigia Akvilė.

Kaip išgirsti ir atpažinti smurtą patiriančius vaikus?

Ką daryti, pastebėjus psichologinį smurtą – pašlijusius tėvų ir vaikų santykius?

• Visų pirma reikėtų pasiūlyti pagalbą – psichologų, kitų specialistų konsultacijas apie tai, kaip geriau pažinti savo vaikus, kaip su jais sutarti, nukreipti juos į pozityvios tėvystės kursus. Su Vaikų teisių tarnybos nukreipimu šios konsultacijos tėvams gali būti nemokamos.
• Jei pastebime, kad vaikas į mokyklą ar darželį atėjo su mėlynėmis, būtina pranešti Vaikų teisėms arba bendruoju pagalbos telefonu 112. Pareigūnai smurto atveju reaguoja labai operatyviai. „Jeigu vaikas pasakoja, kaip jį muša, kaip jį vadina arba ką su juo darys – namo iš mokyklos ar darželio jo išleisti negalima. Turime vaikui paaiškinti, kad čia labai rimta, kad jo istoriją turėsime papasakoti žmogui, kuris padeda vaikams, šeimoms“, – pedagogams pataria A. Kurienė.
• Blogiausia, ką galėtų pedagogas padaryti, pasakyti tėvams „o jūsų vaikas pasakoja...“. Tuomet vaikas nustoja lankęs tą būrelį, dar gauna pylos vakare ir jam paaiškinama, kokią jis gėdą padarė., – teigia A. Kurienė. Mes turime gerus įstatymus, kurie sako, kad švietimo įstaigų darbuotojai, sužinoję apie galimą smurtą prieš vaikus – ne apie faktą, ne surinkę įrodymų, tik turėdami pagrįstą įtarimą – privalo pranešti vaikų teisių tarnyboms. Blogybė, pasak specialistės yra ta, jog toliau nėra pasakyta, kas bus toliau, jei nepraneši. Tai reiškia, jei ir nepraneši – toliau sau žvaliai dirbsi. Jeigu kyla abejonių, pranešti ar nepranešti, reikėtų pagalvoti, kaip tas vaikas jaučiasi atsiskleidęs suaugusiam žmogui. Jei nieko nedarysime, vaikas turės grįžti į tuos pačius savo namus, kuriuose smurtaujama, – teigia A. Kurienė.
• „Kartais labai stebina švietimo ar gydymo įstaigų požiūris – jie prašo jokiu būdu neviešinti, kas pranešė apie smurtą, – pasakoja Lina Juškevičienė, Vilniaus m. savivaldybės administracijos atstovė. – Anoniminiai skambučiai galimi, pasak specialistės, jei informaciją praneša fizinis asmuo. Ugdymo įstaigos privalo pranešti turi oficialiai.

Ką daryti, kaip reaguoti įtarus, kad vaikas patiria fizinį ar seksualinį smurtą?

Pranešti ar nepranešti?

Ką turėtų žinoti tėvai?

• Stipri mokyklos bendruomenė – viena svarbiausių smurto prevencijos sąlygų. Akvilės Burneikaitės nuomone, bendruomenės, jungiančios tėvus, mokytojus ir vaikus, švietimo įstaigose kūrimas – viena esminių priemonių, padedančių kovoti su smurtu. „Klasės susirinkimuose, mokyklos gyvenime dalyvaujantys tėvai sužino labai daug apie savo vaikus ir jų draugus“ – pastebi Akvilė Burneikaitė.

Ką švietimas gali:

• „Šviesti vaikus ir tėvus bei mokytojus, apie tai, koks elgesys su vaiku yra tinkamas ir koks ne“ – mini Lina Juškevičienė, Vilniaus m. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja. Elgesio schemos, kaip atpažinti smurtą patiriančius vaikus, kaip elgtis ir kam pranešti įtarus smurto atvejus, turėtų būti prieinamos visiems tėvams, pedagogams: iškabintos tėvų darbovietėse, mokyklose, kitose viešose vietose.
• Norint įveikti smurtinį elgesį nereikia jo slėpti, o apie tai atvirai kalbėtis. Viešumas verčia dar kartą pagalvoti apie elgesio pasekmes, susigėsti. Taip pat skatiname stiprinti vaikų ir tėvelių pasitikėjimą savimi, kritinį mąstymą, savivertę, kitus socialinius ir asmeninius gebėjimus.

Lietuvos vaikų ir jaunimo centras pataria