Artėja vasara. Išlaisvinkime vaikus!

Visų gyvenimą nuotoliniu pavertusi pandemija ir karantinas lengvai paleisti moksleivių nežada. Daug suvaržymų, net ir artėjant vasarai, išlieka.

Kaip pastebi emocinės sveikatos specialistai, Covid‘as paliko ryškų pėdsaką mūsų visų, ypač – mažųjų gyvenimuose. „Vaikystėje, paauglystėje, kai bendravimo įgūdžiai, pasitikėjimas savimi, savivertė kitos socialinės bei emocinės kompetencijos ugdosi sparčiausiai – ištisus mėnesius trunkanti izoliacija nuo bendraamžių bei nuotoliniu tapęs ugdymas (pamokos būreliai, stovyklos) – nepraeis be pasekmių asmenybės brandai“, – teigia su Lietuvos vaikų ir jaunimo centru bendradarbiaujanti psichologė Lina Straukė. Pasak specialistės, jau dabar stebima išaugusi atskirtis, demotyvacija, abejingumas, sumenkęs gyvenimo džiaugsmas, blogėjanti mokinių emocinė ir fizinė sveikata.

Prastą vaiko emocinę savijautą nesunkiai pastebi ir tėvai – vaikas tampa irzlus, nenoriai eina į kiemą, neturi draugų, nepasitiki savimi, bendravimas su bendraamžiais tampa minimaliu – tačiau nežino, ką su tuo daryti. Dirbantiems suaugusiesiems sunku kontroliuoti, ką vaikas visą dieną veikia prie kompiuterio – nėra taip paprasta atskirti, kur pamokos, namų darbai, o kur žaidimai. Ir taip, pamažu vaikai tarsi nustoja gyventi tikro vaiko gyvenimą, nes viskas virtualioje erdvėje, o ne realybėje.

Kaip padėti vaikams? Pasak psichologės Linos Straukės, yra keletas būdų, galinčių padėti suaugusiesiems bent kiek sumažinti vaikų vienišumą. Specialistė kviečia pasinaudoti artėjančios vasaros galimybėmis ir dalinasi savo patarimais.

1. Kurkite vaikams gyvo bendravimo galimybes

Padėkite vaikams realiame, ne virtualiame gyvenime stiprinti turimus bei megzti naujus socialinius santykius. Tai svarbu, nes bendraudami gyvai išmokstame draugauti, užjausti ir pyktis – įgyjame empatijos, išmokstame spręsti konfliktus, susirandame tikrų draugų, su kuriais patirti tą šiltą jausmą, kai kiti šypsosi mus pamatę ar džiaugiasi mūsų buvimu šalia.

Paauglystėje ypač svarbiais tampa geriausi draugai – tiek, kurie mus priima tokiais, kokie esame – be kaukių ar apsimetinėjimų; su kuriais galime dalintis savo abejonėmis, rūpesčiais, paslaptimis. Tokiais geriausiais draugais tampama tik gyvai bendraujant.

2. Suteikite erdve įvairioms patirtims

Sustokite. Išmokinkite vaikus sustoti, pastebėti, kas vyksta aplinkui, priimant realybę visais penkiais pojūčiais: akimis, ausimis, uosle, lytėjimu ir skoniu, paskatinkite džiaugtis šia akimirka. „Apsidairykite aplinkui. Išsirinkite daiktą ir sustokite: įsižiūrėkite į jį, koks jis? Palieskite, pajauskite jį, užuoskite, grožėkitės juo... Jei valgomas – įsivaizduokite, kokio skonio jis galėtų būti. „Pamatykite“ jo istoriją. Galų gale, įamžinkite jį – nutapykite, nulipdykite, nufotografuokite ar iškepkite. Dalinkitės tuo, ką pamatėte vieni su kitais. Kuo daugiau įvairių malonių pojūčių patirsite, tuo daugiau gims džiaugsmo, domėjimosi, noro pažinti, bendrauti, judėti pirmyn.

Eksperimentuokite. Skatinkite vaikus išbandyti naujus dalykus – veiklas, pramogas, pažintis – jie geriausiai padeda įveikti tokias mintis, kaip „man nieko nereikia“, „aš nieko nenoriu“, taip padeda sutelkti dėmesį į veiklą ir nebūti apatiškiems.

Užsisėdėję namuose vaikai aptingsta, tampa abejingi. Išprašyti juos „laukan“, paskatinti naujoms veikloms, patirtims kartais tampa tikru iššūkiu.

„Skatinkime vaikus išbandyti kažką naujo, paeksperimentuoti, net jei pradžioje jiems ir atrodo, kad tas „naujo“ – įdomybių ar malonumų nežada. Kartais jie pasiduoda kvietimui tik pabandyti, paeksperimentuoti, su sąlyga, kad jei nepatiks ar nepavyks, galės nebetęsti“ – pataria Lina Straukė.

Pasak specialistės, išankstinis  neigiamas nusistatymas dažniausiai nepasiteisina. Įveikę pirmo karto abejingumą, tingulį ar baimę, vaikai lengvai įsitraukia į veiklą.

Tiesa, svarbu, kad naujos patirtys ateitų be spaudimo ar skubėjimo. Kuo lengviau ir paprasčiau darysime – neperspausdami, nesinervindami – tuo rezultatai bus geresni. Dideli dalykai įvyksta mažais žingsneliais, po truputėlį.

„Sudarykite veiksmų planą ir būdus, ką kasdiena ketinate nuveikti. Nevenkite ir neatidėliokite. Kiekvieną kartą pagirkime save už atliktą pratimą ar metodą. Neužteks vieną kartą išvažiuoti su dviračiu, kad nuotaika taptų geresnė. Reikės važiuoti kasdien, visą mėnesį. Nesudėtingai, neperspaudžiant, po truputį“, – apie ėjimo pirmyn rutiną pasakoja psichologė Lina.

3. Mokykite vaikus valdyti savo dėmesį, veiksmus ir mintis

Kadangi mūsų mintys, nuotaika, elgesys ir kūno pojūčiai tarpusavyje susiję, veikiant kažkurį vieną iš jų, keičiasi ir kiti. Pavyzdžiui, pakeitus požiūrį ar mintis, keičiasi ir jausmai; pakeitus elgesį – keičiasi kūno pojūčiai, o atsipalaidavus kūnui, nurimsta ir mintys. Įvairiais kūrybiniais ar sporto pratimais galima  pereiti nuo jausminio, emocinio mąstymo į racionalų – mūsų smegenys veikia taip, kad vienu metu negalime būti ir emocionalūs, ir racionalūs, šios būklės kaitaliojasi, – pastebi Lina Straukė.

Pasak specialistės, visos meno rūšys skatina malonias mintis, padeda patirti džiaugsmingų ir malonių emocijų, suteikia išminties, o aktyvi fizine veikla kelia nuotaiką, padeda išlaikyti balansą tarp kūmo, minčių, emocijų.

Jei sporto ar meno terapija yra sisteminė – ne atsitiktinė, ji tampa dar veiksmingesne ir leidžia pasiekti dar geresnių rezultatų.

4. Kur praktiškai visa tai išbandyti?

Kadangi vasara jau čia pat, tikėtina, kad duris atvers vaikų vasaros stovyklos, kitos atostogų edukacijos. Žinoma, dėl saugumo jos veikiausiai bus kitokios, nei įprasta – mažesnės, sėslesnės, tačiau vis viena, suteikiančios apsčiai gyvo bendravimo, naujų patirčių, eksperimentavimo galimybių.

Vasaros edukaciją pasirinkti paprasta. Pasak specialistės, jei vaikas nežino, kas jam įdomu ir kas patinka, paskatinkite jį ar ją leisti sau išbandyti ką nors naujo ir tiesiog patyrinėti kas patinka, kas nelabai. Naujos patirtys praturtina. Kartais – visai kitaip, negu tikimės. Pavyzdžiui, vaikas nori išmokti fotografuoti ar programuoti, tačiau užsiėmimuose susiranda daug tikrų draugų ir jie jam tampa daug svarbesniais už veiklą. Arba atvirkščiai – vyksta į stovyklą dėl bendrystės teikiamo smagumo, o atranda dar ir viso gyvenimo hobius, pavyzdžiui, fotografiją, kulinariją ar futbolą.

„Gyvos, ilgalaikės pramogos – stovyklos, būreliai – leidžia vaikams ir vėl grįžti į savo – panašių į save – bendruomenę – stiprinti draugystes, leistis į derybas, spręsti konfliktus, bei taip lengviau pamiršti tą laiką, kai buvo uždaryti“, – pastebi Lina Straukė.

Lietuvos vaikų ir jaunimo centras pastebi, jei neugdysime vaikų, juos uždarydami tarp 4 sienų ir izoliuodami nuo bendraamžių, vėliau turėsime daugybę įvairių psichikos problemų turinčių suaugusiųjų, kuriems padėti yra žymiai sunkiau. Tad stenkimės, kiek tik leidžia sąlygos, gyventi aktyvų gyvenimą ir to mokinti savo vaikus