Atsakomybė po mažą žingsnį – kaip ją ugdyti vaikystėje?

Atsakomybė po mažą žingsnį – kaip ją ugdyti vaikystėje?

Vaiko atsakomybės ugdymas – užduotis tėveliams, kurią spręsti reikėtų jau nuo mažų dienų. Psichologų teigimu, vaikui itin svarbu suvokti atsakomybę, nes tai reiškia savojo „aš“, savo jausmų suvokimą bei gebėjimą spręsti rūpesčius, kurių – mažesnių ar didesnių – turime visi. Be to, dar vaikystėje išmokęs būti atsakingu, žmogus teisingai suvoks atsakomybę – kaip laisvę veikti ir savarankiškai priimti sprendimus, o ne kaip nepageidaujamą naštą.

Apie tai, kaip galima formuoti atsakomybę per ugdomąją veiklą, kalbėjomės su LVJC teatro studijos „Blukis“ pedagogėmis bei gebėjimų ugdymo programos „Kaleidoskopas“ dalyvėmis Asta Valiukevičiene ir Ieva Giniotyte.

Asta, Ieva, kokie yra pirmieji žingsniai, ugdant atsakomybę?

Asta: Pirmas ir paprastas žingsnelis atsakomybės link yra taisyklių laikymasis. Užsiėmimo teatro studijoje metu patys susikuriame paprastų taisyklių: klausytis, ką kalba draugai, nekalbėti tuo metu, kai kiti vaidina, aršiai nekritikuoti draugo nuomonės.

Vaikams nėra sunku paaiškinti, kodėl turime taip elgtis. Tiesiog pasakau, kad, norėdamas būti išgirstu, turi klausytis ir kitų, nes jie lygiai taip pat nori būti girdimi. Vaikai sutinka tinkamai elgtis, tik reikia jiems padėti.

Ieva: Kartu su vaikais skaitome ir analizuojame pasakas, iš kurių mokomės, kuris veikėjas elgėsi atsakingai, kuris – ne ir kodėl. Užduodame vieni kitiems klausimus: Kas nutinka, kai elgiesi neatsakingai? Kokių atsakomybių jūs turite? Ar buvote pasielgę neatsakingai? Svarbiausia duoti vaikams pavyzdžių ir leisti juos suprasti savo gyvenimiškose situacijose.

O kaip atsakomybė ugdoma teatro scenoje?

Asta: Atsakomybė teatro scenoje ugdosi lyg ir savaime: jei nesiklausysi, ką vaidina draugai, nežinosi, kada tavo eilė prisijungti; jei trukdysi draugui, jis padarys klaidą ir nesmagiai jausis – dėl to ir pats nedžiūgausi.

Teatro užsiėmimų galutinis produktas – pasirodymas scenoje – kurio sėkmė priklauso nuo komandinio darbo. Visi dalyvaujantys užsiėmime turi galvoti apie save ir kitą. Tarkime, rūpinsiesi tik savimi ir scenoje užstosi draugą – jo niekas negirdės bei nematys, todėl nukentės bendro pasirodymo kokybė.

Kitas aspektas – tam, kad vaidinimas pavyktų, visi scenoje turime jaustis laisvai, vadinasi, kiekvienas iš mūsų yra atsakingas ir už savo, ir už draugų savijautą bei nuotaiką.

Ieva: Atsakomybės ugdymas teatre prasideda nuo paprastų dalykų, tokių kaip dekoracijų saugojimas ir paruošimas spektakliui, darbo vietos sutvarkymas. Vaikams visada paaiškinu, kad kiekvienas yra atsakingas už savo spektaklyje naudojamą rekvizitą ir jeigu jį „praganys“ – turės pats sugalvoti, kaip išsisukti iš situacijos. Taip leidžiu vaikams pajausti, kas yra atsakomybe. Žinoma, jie taip pat suklysta (pameta vaidinimui reikalingus daiktus ir pan.), tačiau tokiu atveju jų nebaru, nemoralizuoju: susėdame, pasišnekame ir išsiaiškiname, kodėl taip atsitiko, ką kitą kartą būtų galima daryti geriau.

Kaip manote, kurį iš šių būdų vaiko atsakomybei ugdyti gali panaudoti tėvai?

Asta: Reikėtų kartu su vaiku įsivesti tam tikras taisykles: susitarti netriukšmauti, kol sesutė miega; nepalikti netvarkingos savo žaidimų vietos ir pan. Tačiau labai svarbus vienas aspektas – suaugusieji taip pat turi laikytis šių taisyklių (pvz., rūpintis savo darbo vietos tvarka, nepalikti išmėtytų daiktų). Mat jei vaikas matys, kad tėveliai nesilaiko susitarimo, jis ir pats galvos, jog nieko tokio pažeisti taisykles.

Ieva: Mano nuomone, svarbiausia, kad tėvai šnekėtų su savo vaikais apie tai, koks elgesys yra atsakingas, o koks – ne. Taip pat galima su atžalomis susitarti, už kokius darbus jie norėtų būti atsakingi namuose ir, juos atlikus, pagirti bei paskatinti. Svarbiausia, jog tie darbai būtų pateikiami smagiai, o ne kaip griežta prievolė – taip vaikas atsakomybę sies su teigiamomis emocijomis.

Esate minėjusios, jog mokote būti atsakingam ne tik už save, bet ir už kitą – teatro scenos bičiulį? Kodėl reikia mokyti tokios atsakomybės – už kitą asmenį?

Asta: Mes esame tam tikros visuomenės, bendruomenės dalis, todėl kiekviename žingsnyje galime susidurti su atsakomybe už kitą. Reikia būti tam pasiruošus, gebėti apgalvoti savo veiksmus. Paprastas pavyzdys: vaikas apsirengia šiltai ir nori tuoj pat išskubėti džiaugtis sniegu. Tuo tarpu jo draugas niekur neranda šaliko. Jei išsitempsi draugą be šaliko – vien todėl, kad negali palaukti, pagalvoti apie kitą, nori žaisti „čia ir dabar“ – tikėtina, jog jis susirgs. Todėl ir mokau savo ugdytinius stabtelti ir pagalvoti apie kitą – ar tavo veiksmai jam nepakenks?

Ieva: Tiek teatre, tiek gyvenime retai kada būni visiškai vienas. Dažniausia tave supa kiti žmonės ir, kaip sakė labai protinga lapė: „Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuriuo susibičiuliauji.“

Atsakomybė už kitą moko žmogų nebūti egoistu, gebėti įsijausti į kito asmens būseną. Taip mes išmokstame gyventi bendruomenėje, suvokiame, kad tam tikri dalykai aplinkinius skaudina, džiugina, ramina ir pan.

Ar vaikai „pavargsta“ būti atsakingi?

Asta: Vieni pavargsta dažniau, kiti rečiau, treti tokio nuovargio visai nejaučia. Tarkime, jei vaikams atsakomybė dingsta atliekant kokią nors užduotį, jos nebedarome ir pasikalbame, kas nutiko ir kodėl. Pokalbio metu neieškome kaltų, tiesiog diskutuojame. Paprastai po diskusijų viskas vėl būna gerai – pasitariame, kodėl reikia būti atsakingiems, pailsime ir tęsiame darbus.

Be to, taikau ir tam tikrą „įrodymo metodą“: kai po užsiėmimo kurie nors mano ugdytiniai nenori susitvarkyti, pasakau, jog leisiu palikti netvarką, jeigu jie sugebės įrodyti, kodėl kiti turi būti atsakingi ir atlikti savo pareigą, o jie – gali tinginiauti. Vaikai tokią taisyklę labai mielai priima, bet dar nei vienas nesugebėjo įrodyti, kodėl jie gali tingėti, kai kiti dirba. Todėl užsiėmimo kabinetas visada lieka tvarkingas.

Ieva: Kai kurie. Dažniausiai nuovargis apima tada, kai reikia susitvarkyti savo darbo vietą. Aš, kiek kitaip nei Asta, nesitariu su vaikais, jog susitvarkytų dabar, tačiau kitą užsiėmimą pradedame toje pačioje netvarkoje, kuri buvo palikta. Su laiku šis nuovargis dingsta, nes nesmagu dirbti bei žaisti ten, kur viskas sujaukta. Taip vaikai suvokia, jog niekas kitas jų užduotėlių neatliks ir nuo atsakomybės nepabėgsi.

Vienas svarbiausių aspektų – išmokyti vaiką prisiimti atsakomybę tada, kai jo elgesys turi neigiamų padarinių (pvz., vaikas nepakabina teatro dekoracijų – o tai buvo jo užduotis – ir nuliūdina draugus. Tada vaikas gali bandyti išsisukti nuo šios atsakomybės, nes jo bičiuliai nepatenkinti). Kaip sprendžiate tokias situacijas?

Asta: Stengiuosi tokiai situacijai užbėgti už akių. Svarbu kartu su vaikais aptarti, kiek pareigų jie nori ir gali prisiimti. Tada labiau išugdytą atsakomybės jausmą turintys vaikai padeda tiems savo bičiuliams, kurie dar nėra tokie atsakingi. Tiesa, turime tokį susitarimą, jog nedirbame už tuos, kurie tiesiog tinginiauja.

Beje, ir patys vaikai, atėję į teatro užsiėmimą, labai anksti pajunta, jog čia viskas priklauso nuo darnaus komandinio darbo. Žinoma, negali būti, jog komandos nariai bus vienodai už viską atsakingi. Svarbiausia – jog įvykdytumei užduotis, kurias įsipareigojai atlikti.

Ieva: Tokiu atveju svarbiausia nepradėti vaiko kaltinti, nes jis ims berti pasiteisinimus iš serijos „Man gaidelis akį išmušė, nes lazdynas...“. Tada kyla tik dar didesni barniai ir aršios diskusijos. Todėl, kai lieka neatliktas koks nors darbas, į jį įtraukiu visą grupę, skatinu vaikus padėti vieni kitiems, vertinti draugų pagalbą. Po to pasišnekame, jog reikia gerbti kitų laiką ir pasistengti, jog kitą kartą bičiuliai neturėtų papildomai dirbti.