Augančios paauglių priklausomybės: ką gali padaryti suaugusieji? (Psichoterapeutė Kamilė Borkovskienė)

Vis dažniau viešojoje erdvėje pasigirsta istorijos apie tai, kad dėl psichoaktyvių medžiagų vartojimo lūžta kažkieno gyvenimai. Dėl nesibaigiančių kompiuterinių žaidimų patiriamas išsekimas, dėl namuose pamiršto telefono „nelaiko nervai“.

Pasak specialistų, klimpstame į priklausomybes. Turime būti ypač atidūs ir dėmesingi, jei norime apsaugoti savo vaikus. 

Apie priklausomybių požymius ir veiksmingus ap(si)saugojimo būdus, pasakoja su „Hobiverse“ Sostinės vaikų ir jaunimo centru bendradarbiaujanti psichologė-psichoterapeutė Kamilė Borkovskienė. 

Pasirodo, nėra žmonių, turinčių imunitetą priklausomybėms. Mėgautis tuo, kas teikia malonumą ir ieškoti galimybių tai pakartoti – ir žmonių, ir gyvūnų smegenyse užprogramuota.

„Patyrus kažką malonaus, smegenyse aktyvuojami malonumo centrai, kurie „ilgisi“ šių patirčių ir veikiausiai ateityje skatins jas pakartoti – ims veikti elgesį taip, kad atsirastų tam reikalingos sąlygos, – apie priklausomybių prigimtį pasakoja Kamilė Borkovskienė. – Pavyzdžiui, karštą vasaros dieną dėl ledų porcijos ar ledinio vandens buteliuko galime smarkiai pailginti savo kelią namo“.

Kiekvieno malonumo siekimas ilgainiui gali virsti priklausomybe. Suprasti, kad tai jau įvyko ne visada paprasta. Sunerimti vertėtų, kai nutraukus veiksmą ar medžiagos vartojimą kyla didžiulis fizinis ar psichologinis diskomfortas, kai sutrinka asmens fizinė ar psichologinė sveikata, socialiniai santykiai.

Priimta priklausomybių problematiką analizuoti skirstant jas į psichologinę ir fizinę. Pastaroji – tai organizmo pripratimas prie tam tikrų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo ir dėl tų medžiagų negavimo išgyvenamu abstinencijos sindromu.

Psichologinei priklausomybei būdingas stiprus psichologinis diskomfortas, lydimas tokių požymių, kaip padidėjęs nerimas, dirglumas, nesugebėjimas sukaupti ir išlaikyti dėmesio, suprastėjusios pažintinės asmens funkcijos.

Ši priklausomybė, pasak specialistės, išsivystyti gali bet kuriai malonumą teikiančiai veiklai: tiek susijusiai medžiagai (skanus maistas, rytinė kava), tiek su veikla – potraukiu žaisti kompiuterinius žaidimus, nekontroliuojamai apsipirkinėti, (ne)valgyti. Psichologinės priklausomybės požymių galima įžvelgti ir žmogui liguistai įsitraukus į darbinę ar sportinę veiklą.

Psichologinei priklausomybei įveikti dažnai nepakanka vien valios pastangų. Pasak specialistės, neretai pasitaiko, kad viena priklausomybė keičiama nevaldomu įsitraukimu į kitą. Pavyzdžiui, apribojus žaidimo kompiuteriu laiką ar nustojus be saiko valgyti – neriama į sportą, darbą ar kitą veiklą, kurioje žmogui taip pat labai sunku sustoti, o sustojus patiriamas tas pats anksčiau aptartas diskomfortas.

Kaip atpažinti, kad žmogus  – priklausomas? 

Priklausomybės pirmuosius ženklus ypatingai sunku pastebėti, kai kalbame apie socialiai priimtiną elgesį (pvz., naudojimasis internetu,  kompiuteriniai žaidimai ir pan.) ar legalios medžiagos vartojimą (pvz., rūkymas, alkoholis). Dėmesį turėtume atkreipti, pastebėję suprastėjusią asmens socializaciją (kai vengiama įsipareigojimų, nutrūksta santykiai, vengiama įsitraukti į veiklas, kurios anksčiau domino), kai elgiamasi pernelyg rizikingai ar stokojama kontrolės. Visais atvejais, ypač kai kalbame apie vaikus ir paauglius, labai svarbu, kad išliktume atidūs žmogaus asmenybės bei fizinės ir psichinės sveikatos pokyčiams.

Ryškiausi asmenybės pokyčiai:

• Sumažėjęs domėjimasis hobiais ar veiklomis, kurios anksčiau buvo svarbios.
• Suprastėję santykiai su artimaisiais, bet kokių santykių vengimas. 
• Įsipareigojimų nepaisymas.
• Rizikingas elgesys, kai, pavyzdžiui, bėgama iš pamokų tam, kad būtų galima pažaisti kompiuteriu.
• Ignoruojamos neigiamos pasekmės už netinkamą elgesį, ieškant būdų, kaip apeiti ribojimus: meluojant, išsisukinėjant, slapukaujant, dangstant aplinkybes.
• Ryškūs miego ritmo pokyčiai bei chroniškas, nesibaigiantis  nuovargis.
  Pastarasis pokytis – ypač padažnėjęs. „Dar niekada savo kabinete neturėjau tiek pervargusių paauglių, kiek sulaukiu jų pastaraisiais mėnesiais. Kai kuriems jiems ekranas -– visas jų gyvenimas“, – pasakoja psichoterapeutė. 

Fizinės sveikatos pokyčiai:

• Kraujosruvos akyse (narkotinių medžiagų vartojimo atveju tai – „stiklinės“ akys, akių vyzdžių pokyčiai, akių dangstymas.)
• Ryškūs svorio pokyčiai, prasta odos, plaukų, dantų, nagų būklė, ypač, kai piktnaudžiaujama narkotinėmis medžiagomis, bet taip pat ir ištisas paras leidžiant prie kompiuterio.
• Abstinencijos požymiai: prakaitavimas, drebulys, vėmimas, kaulų laužymas.
• Atminties praradimas bei sunkumai atsiminti informaciją, išsiblaškymas ir dėmesio koncentracijos sunkumai.
• Kalbos pokyčiai – neaiškus, suveltas ar pernelyg greitas kalbėjimas.

Pagalbos galimybės: ką (pa)daryti?

Nėra lengvų ir paprastų priklausomybės įveikos būdų.

Labai svarbu imtis preventyvių veiksmų tose aplinkose ir situacijose, kur vaikai ar paaugliai praleidžia daug laiko (namuose, būreliuose, mokykloje ) ir galima (pa)stebėti bei reaguoti į jų elgesio, savijautos, sveikatos pokyčius. Taip pat svarbu sukurti jiems saugią aplinką ir aiškias ribas priimant sprendimus, – pastebi K. Borkovskienė.

Mano aplinka ir bendruomenė

Vienas iš esminių  žmogaus poreikių – poreikis priklausyti. Iš kitų gyvūnų išsiskiriame tuo, kad labai ilgai nesame pajėgūs išgyventi savarankiškai, gimstame ir augame būdami  priklausomi nuo mus supančios aplinkos. 

„Kai augdamas žmogus nesijaučia priklausantis šeimai ar mokyklai, jis randa, kur kitur tą poreikį patenkinti. Deja, kartais ne visada saugiais būdais, – pastebi K. Borkovskienė. – Mūsų, suaugusiųjų, užduotis – padėti jam šį poreikį patenkinti saugiai ir jaustis priklausomam nuo to ir ten, kur šis augantis žmogus yra“.

Saugi aplinka, telkianti bendruomenė mokykloje – svarbiau negu geri pažymiai. Kai vaikas gerai, laisvai ir drąsiai  jaučiasi mokykloje, namuose, popamokinėse veiklose, kai aplink juos yra patikimų, jų poreikius atpažįstančių ir tuos poreikius patenkinti pajėgių suaugusiųjų – sumažėja poreikis tą gerą jausmą kurti kur nors kitur, pavyzdžiui gatvėje, ar virtualioje realybėje. 

Įgūdžiai – kaip raumenys

Ugdymo įstaigose turėtų būti nuosekliai taikomos į sveiko gyvenimo bei socialinių / emocinių įgūdžių stiprinimą orientuotos ilgalaikės programos, kurios, „augina vaikų žinojimą apie save, kaip apie šaunų, pakankamą, gerą, pajėgų žmogų. Jos labai naudingos, nes vaikuose lyg „instaliuoja“ norėjimą būti sveikam, įžvelgti ir išvengti pavojų; ieškoti ir rasti sprendimus, kai susiduriama su sunkumais – pasakoja K. Borkovskienė. – Įgūdžiai – kaip ir raumenys: stiprėja, kai juos treniruoji. 

Tikėjimas, kad GALIU ir laisvė pasakyti NE

Vis sudėtingesnius uždavinius interneto ar dirbtinio intelekto pagalba sprendžiame, tačiau vis rečiau tikime, kad mes patys GALIME įveikti sunkumus, su kuriais susiduriame.

Kiekvienas turi jausti, kad jis ar ji  „kažką gali“ savo veikloje: darbe, mokykloje ar žaidime, kad jis ar ji savo vienokiu ar kitokiu veikimu bendruomenėje yra vertingas ir svarbus.
Pavyzdžiui, jei vaikui sunkiai sekasi skaityti ar rašyti, jis turi patirti, kad yra kažkuo naudingas ir nepakeičiamas savo aplinkoje, gali priimti ir priima savarankiškus, pakankamai gerus sprendimus. Svarbu neatimti šio galėjimo, nes asmenys, nepakankamai pasitikintys savimi, savo vertę gali atstatyti ne visai jiems naudingais būdais. 

Svarbu, kad vaikai turėtų aiškias ribas ir galimybes priimti sprendimus

Ne visi vaikai (taip pat ir suaugusieji) moka sustabdyti tuos veiksmus, kurie jiems nepatinka ir pasakyti NE. Dėl to dažnai kalti patys suaugusieji, kuriems labai patogu, kai vaikai neprieštarauja, paklūsta ir nekelia problemų. Už nepaklusnų, prieštaraujantį elgesį –  juos baudžiame.  

Tuo tarpu paauglystėje, mokėjimas pasakyti NE – gera prevencija atsispirti netinkamai bendraamžių įtakai.

Sostinės vaikų ir jaunimo centras „Hobiverse“ atkreipia dėmesį, kad vaikų saugumas ir gerovė šimtu procentų priklauso nuo suaugusiųjų, nes būtent jie kuria aplinkas, stiprinančias ar žlugdančias, kuriose vaikai gyvena, padeda jiems ugdytis įgūdžius, savo pavyzdžiu moko gyvenimo tiesų.

Tam, kad suaugusieji galėtų semtis patirties vieni iš kitų, Sostinės vaikų ir jaunimo centras „Hobiverse“ pradėjo tėvams ir mokytojams skirtą saugios vaikystės temas nagrinėjantį nemokamų seminarų ciklą SAUGI VAIKYSTĖ

Šis tekstas parengtas pagal jaunimo priklausomybių prevencijos bei įveikos temai skirtą pirmąj SAUGI VAIKYSTĖ seminarą, kurį vedė vaikų ir jaunimo psichologė, psichoterapeutė Kamilė Borkovskienė.

Ciklą organizuoja Sostinės vaikų ir jaunimo centras „Hobiverse“, palaiko Vilniaus miesto savivaldybė.