Panašu, kad ilgą laiką buvęs kelrodžiu, gyvenimo modelis „mokykla-universitetas-darbas” praranda savo pozicijas. Jaunoji karta vis dažniau nori stabtelti prieš lemtingu atrodantį studijų pasirinkimą ir bent vienerius metus pailsėti nuo mokslų bei atsakyti į svarbiausią klausimą: „O kas toliau?” Laisvi metai (Gap Year) atrodo visai patrauklus sprendimas, tačiau, kaip jų neiššvaistyti veltui, o išnaudoti savęs pažinimui? Klausimas, į kurį atsakyti bandys DofE tarptautinės apdovanojimų programos vadovė Lietuvoje Inga Čėsnaitė bei du jaunuoliai, DofE programos dalyviai Jonas Babilius ir Evelina Emma Tylingaitė, savo laisvus metus po mokyklos baigimo nusprendę skirti savanorystei.
Tiek Jonas, tiek Evelina tvirtina, kad labai nenorėjo stačia galva nerti į bet kokias studijas. Jonas net nežinojo, ką norėtų studijuoti, o Evelina įstojo net į du universitetus, vieną Lenkijoje, kitą Vilniuje, tačiau galutinio sprendimo priimti niekaip nesiryžo. Mergina prisipažįsta, kad dvejojo ne tik dėl studijų krypties, bet ir mąstė apie tai, ar išvykusi mokytis į Lenkiją pajėgs gyventi savarankiškai, ar užteks drąsos. Tad metų pertrauka abiems pasirodė labai logiškas pasirinkimas, leisiantis išbandyti save ir neskubant pagalvoti apie ateities planus. Nepaskutinėje vietoje buvo ir noras pakeliauti bei pasižvalgyti po pasaulį.
Darbo su jaunimu patirties nestokojanti Inga Čėsnaitė taip pat patvirtina, kad vis daugiau abiturientų galvoja apie laisvus metus: „Jaunam žmogui tikrai nėra lengva apsispręsti, ypač kai tas sprendimas jiems atrodo lemsiantis visą ateitį. Įdomu tai, kad anksčiau laisvus metus rinkdavosi vidutinių gabumų moksleiviai, tiesiog nežinodavę, kur jiems stoti. Šiandien daryti pertrauką tarp mokslų labiau linkę gabiausi, talentingiausi, puikiai mokslus baigę… Tie, kuriems visos durys atviros.” Yra ir tokių, tiesa, nedaug, kurie apskritai ima abejoti aukštuoju išsilavinimu ir nori susitelkti į praktinių įgūdžių kaupimą, tobulinimą, bando iš karto įsilieti į darbo rinką.
Kodėl tas pasirinkimas tampa toks sunkus? „Kai viskas sekasi – išsirinkti vieną sritį nėra lengva. Mokykloje išmokstama veikti sistemoje – siekis gauti aukštą įvertinimą iš beveik visų mokomųjų dalykų pareikalauja itin daug laiko ir pastangų, todėl laiko tiesiog būti, geriau pažinti save patį, suprasti savo jausmus ir norus – nebelieka”, – pastebi Inga. Jaunuoliams stinga laiko ir užsiimti juos dominančioms neformalioms veiklomis, nes didžiausią laiko dalį „suvalgo“ mokykla ir pagrindinė užklasinė veikla (dažnai tai būna muzikos ar sporto mokyklos, taip pat reikalaujančios griežtos disciplinos).
Anot DofE programos vadovės, jaunuoliams svarbu turėti laiko ir nuotykiams, ir žygiams, ir neformaliai smagiai įtraukiančiai veiklai, ir net nieko neveikimui. Taip pat lengviau save pažinti ir suprasti, ką noriu daryti toliau, jei virš galvos, lyg koks Damoklo kardas, nekabo tėvų, mokyklos, visuomenės lūkesčiai ir spaudimas pačiam sau kaip galima greičiau priimti „teisingą“ sprendimą dėl ateities.
Metų pertrauka neturėtų virsti nieko neveikimo metais. Tam pritaria ir Inga bei skatina tėvus padėti savo vaikams įsitraukti į savanorystę arba pusiau savanoriškas praktikas, stažuotes, kurių metu galima įgyti tiek darbinės, tiek gyvenimiškos patirties. „Svarbu, kad darbas ar kita veikla nepasiglemžtų viso laiko. Juk tai metai, skirti ne vien patirčiai kaupti, tai turėtų būti ir įrankis atsakymų paieškoms. Tad būtina pasilikti laiko ir erdvės apmąstymams, savirefleksijai”, – įžvalgomis dalijasi pašnekovė.
Jono ir Evelinos pasirinkimu tapo savanoriška veikla užsienyje. Draugo paragintas Jonas išvyko į Nepalą ir ten, kartu su tarptautine komanda, statė mokyklas labiausiai nuo 2015 metų žemės drebėjimo nukentėjusiose vietovėse. Evelina jau turėjo savanoriavimo patirties Lietuvoje vaikų namuose, jaunimo organizacijos biuruose, maratonuose, tad nedvejojo ir įgyvendino vaikystės svajonę – savanoriauti Afrikoje, Ugandos našlaičių prieglaudoje. Beje, Evelina prisipažįsta, kad susimąstyti apie netradicines veiklas ir pagalbą kitiems ją paskatino dalyvavimas DofE programoje. „Manau, tai buvo vienas tų dalykų, kuriuos išbandžiusi, pradėjau galvoti apie ėjimą kitokiu keliu ir metų pertrauką. O geriausi įgūdžiai, kuriuos įgijau būdama DofE programos dalyve – mokėjimas planuoti laiką, viskam atsakingai pasiruošti ir apgalvoti menkiausias detales. Renkantis metus be mokslų labai svarbu viską susiplanuoti, suvokti, kiek veiklos gali atsakingai imtis”, – prisipažįsta mergina.
Taip, savanoriškas darbas – puikus pasirinkimas žmonėms, norintiems pokyčių, patirties ar įkvėpimo. Tai suteikia galimybę įgauti realios darbinės patirties, sužinoti ir išmokti naujų dalykų, per patirtį suvokti savo stipriąsias ir silpnąsias savybes, geriau pažinti aplinką, iš arti pamatyti pasaulio problemas, kurios neretai tampa akstinu renkantis studijas. Noras keisti pasaulį, padaryti jį geresne vieta įkvepia jaunus žmones rinktis profesiją, padėsiančią tas problemas spręsti.
Tačiau savanorystėje gali slypėti ir pavojai… DofE vadovė teigia, kad be aiškaus tikslo labai lengva tiesiog užstrigti savanoriškoje veikloje ir taip keliauti iš vieno projekto į kitą. Tad svarbu neužsibūti ir nepamiršti metams išsikelto tikslo.
„Jei nekeli sau klausimo – „ko aš tikiuosi iš šių metų?“ – negrįši su atsakymu. Tada tai bus tiesiog pabėgimo nuo savęs metai”, – toks trumpas, bet labai aiškus Ingos atsakymas. Panašu, kad Evelina šį patarimą jau buvo girdėjusi dar prieš išvykdama savanoriauti. „1. Keliauti be kompanijos ar draugo; 2. Savanoriauti; 3. Dirbti; 4. Pasirinkti studijų kryptį, kuri mane tikrai žavėtų; 5. Gerai praleisti laiką”, – nei daug, nei mažai buvo suplanuota Evelinos metams. Praėjo 7 mėnesiai ir mergina teigia, kad visi užsibrėžti tikslai jau įgyvendinti, ji ne tik išmoko gyventi savarankiškai, būti atsakinga, bet ir priėmė svarbų sprendimą dėl būsimų studijų: „Taip, rudenį planuoju stoti į universitetą. O pasirinkti tai, ką dabar pasirinkau, iš karto po mokyklos buvo labai nedrąsu. Net nebuvau įrašiusi to į pagrindinių krypčių sąrašą, tik užslėptai svajojau, nes nemaniau, kad esu pakankamai drąsi tokiam pasirinkimui. Tačiau grįžusi iš Ugandos nieko nebebijau!”
Jonas taip pat buvo išsikėlęs sau užduotį, gyvenant visiškai kitoje kultūroje, pažinti save ir atrasti savo pašaukimą. Ir panašu, kad tas pašaukimas tikrai nenuves, bent kol kas, Jono į universiteto auditorijas: „Užsiimdamas sau neįprasta veikla, kopdamas per kalnus, bendraudamas su gyvenimo džiaugsmo neprarandančiais nepaliečiais, susitikdamas daugybę pozityvių, plataus akiračio įvairaus amžiaus žmonių iš viso pasaulio, supratau, kad tolstu nuo idėjos studijuoti ir atrandu nepasotinamą aistrą kelionėms... Tad greičiausiai bandysiu vėl padirbėti ir sukaupti lėšų naujam kelionių projektui. Jaučiu, kad savęs pažinimui vienerių metų man pristigo.”
Tiek Jonas, tiek Evelina būsimus abiturientus, ypač dvejojančius, ragina neskubėti priimant sprendimus ir drąsina pasinaudoti metų pertrauka. Tačiau prieš leisdamiesi į platųjį pasaulį paklausykite Evelinos patarimo: „Gap Year siūlau imti tik tuo atveju, jei esi pakankamai užsispyręs ir moki save motyvuoti. Tai laikas, per kurį viskas priklauso tik nuo tavęs – nei tėvai, nei mokytojai ar dėstytojai nieko nereikalaus, pats turėsi iš savęs reikalauti. Būtina suvokti, jog šie metai – tai galimybė atrasti ir realizuoti save. Nepalaikau idėjos tuos metus švaistyti serialų žiūrėjimui ir sprendimų atidėliojimui.”