Pastaraisiais dešimtmečiais radikaliai pasikeitus ir žmonių kasdieniniam gyvenimui, ir verslui, švietimas liko nepakitęs. Švietimo įstaigose šiandien, kaip ir prieš 200 metų, vis dar vyrauja didaktiniai mokymo metodai, hierarchiniai santykiai. Kokių pokyčių šiandieniniam švietimui, kad jis atitiktų visuomenės lūkesčius? Apie tai kabama 2018 m. sausio 4 d. surengtoje konferencijoje „Kitokia iniciatyva: kaip parduoti švietimo idėją?“, kurią organizavo Lietuvos vaikų ir jaunimo centras kartu su Pedagogas.lt
Iš kirvio košės neišvirsi
Norint priartinti švietimą prie visuomenės ir verslo poreikių, būtini strateginiai pokyčiai, susiję su šios svarbios srities finansavimu bei efektyviu investuotų lėšų panaudojimu, švietimo sistemos priartinimo prie verslo akademinius pasiekimus paverčiant ekonomine verte, taip pat su teisinėmis galimybėmis jauniems žmonėms pasinaudoti savo sukurtu intekeltiniu produktu.
Per pastaruosius 50 metų žmonių ekonominė gerovė tiesiog sprogsta – technologijų progresas paskatino darbo našumo augimą, aukštą ekonominę grąžą. Tačiau Lietuva, iš dalies ir kitos Europos šalys šia ekonomine gerove pasinaudoti negali, nes ji atitenka toms šalims, kurios daugiau investuoja į švietimą bei inovacijas, įsitikinęs vienas sėkmingiausių naujosios kartos verslininkų Ilja Laursas. Savo pranešime konferencijoje „Kitokia iniciatyva: kaip parduoti švietimo idėją?“. Investicijų stoką jis išskiria kaip vieną svarbiausių švietimo srities Europos, o taip pat Lietuvos atsilikimo priežasčių. Pasak verslininko, nereikėtų tikėti pasakomis, kad košę galima išvirti iš kirvio. Kiek investuoji, tiek grąžos ir gauni.
Pasaulio investicijų į inovacijas lyderis šiuo metu yra Pietų Korėja, investuojanti į šią sritį 4 proc. savo bendrojo vidaus produkto (BVP), Jungtinės Amerikos Valstijos investuoja 3 proc. BVP, Europa – kol kas apie 2 proc., tačiau iki 2020 m. planuoja pasiekti 3 proc. BVP, Lietuva investuoja tik šiek tiek mažiau, nei 1 proc. BVP. Kalbant absoliučiais skaičiais, jei vidutinis amerikietis į inovacijas investuoja apie 1700 JAV dolerių per metus, tai vidutinis lietuvis – 140 JAV dolerių per tą patį laikotarpį.
„Net jei mūsų investuotas doleris atneštų tiek pat grąžos, kiek ir amerikietiškas (kas nėra tiesa), atotrūkis tarp našumo ir atlyginimų išliktų didžiulis. Visa ekonominė gerovė išsiurbiama iš Lietuvos ir atitenka toms šalims, kurios investuoja. Technologijos išsiurbia visą ekonomiką iš verslo“, – pastebėjimais dalinasi naujos kartos verslininkas Ilja Laursas.
Kokią naudą švietimas teikia visuomenei?
Edukacija – vienintelė sritis, leidžianti kurti aukštą pridėtinė vertę bei darbo investicijai atsverti kapitalo investiciją, savo pranešime teigia Ilja Laursas. Išsimokslinę darbuotojai sau, ir savo visuomenei atneša maždaug 4 kartus daugiau, negu neišsimokslinę. Tačiau ir šioje srityje Lietuvos universitetai, lyginant juos su panašaus dydžio aukštosiomis mokyklomis Jungtinėse Amerikos Valstijose, kol kas neturi kuo pasigirti. Pasak Ilja Laurso, verslininko, Stanfordo universiteto (Kalifornija) studentai per dešimtį metų. yra pritraukę 22,6 milijardų JAV dolerių investicijų į savo (studentų) sukurtas kompanijas. Kasmet jie sukuria apie 100 kompanijų pritraukdami į jas apie 2,26 milijardo dolerių. Stanfordo universitetas nėra kuo nors išskirtinis, ir kituose JAV universitetuose situacija panaši – studentai čia yra sukūrę apie 40.000 kompanijų ir šiandien Amerikoje įdarbina apie 5,4 milijono žmonių bei per metus sukuria 2,7 trilijono dolerių gerovės.
Stanfordo universitetas, pasak Ilja Laurso, yra tos pačios eilės kaip ir Vilniaus ar Kauno universitetai – 2016–2017 m. į jį įstojo apie 6000 studentų. Tokie patys studentai, panašios žinios, panašūs resursai, tačiau ekonominė grąža labai skiriasi.
Iš kur tokie skirtumai?
Ilja Laursas pastebi, kad problemos yra gilios, struktūriškos, skaudžios ir būdingos ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai.
Visų pirma, Europoje mokslas yra orientuotas į akademinius pasiekimus – patentų bei publikacijų kiekį ir akademines valandas, o JAV – į ekonominius pasiekimus, atsiperkamumą. Kadangi JAV aukštasis mokslas yra privatus ir vidutinė studijų kaina siekia ketvirtį milijono JAV dolerių, universitetai, siekdami pritraukti studentų, turi skirti dėmesio ekonominei išsimokslinimo naudai. Tam, kad studentas ryžtųsi pasiimti tokio dydžio paskolą, jis turi žinoti, kad galės ją grąžinti. Paprastai jiems tai pavyksta per 3–4 metus.
Antroji Ilja Laurso išskiriama priežastis – visa reguliacinė sistema universitetuose nėra orientuota į ekonominius rodiklius. Studentų darbų intelektinė nuosavybė priklauso universitetams ir patys studentai neturi teisių į savo išradimus bei nėra teisinių būdų jų sugrąžinti. Vienintelė egzistuojanti bendradarbiavimo formų tarp studento ir universiteto – licencijos mokestis, kuris kartais pasiekia absurdiškų aukštumų ir siekia net 200000 Eur. Kalbant ne apie pavienius atvejus o apie dešimtis tūkstančių studentų ir šimtus milijonų darbo su aukštosiomis technologijomis valandų be galimybės pasinaudoti rezultatais– nuostoliai didžiuliai. Šimtai milijonų darbo valandų išmetami į šiukšlių dėžę.
Pasak I. Laurso, jei leistume studentui turėti nuosavybės teises į savo darbą, galime pasiekti tašką, kad mokslas kada nors ims teikti ekonominę grąžą. Kaip tai padaryti, atsakymų galima rasti kituose universitetuose . Pavyzdžiui Stanforde, siekiant leisti studentams pasinaudoti jų pačių išradimais, veikia specialūs investiciniai žinių fondai, leidžiantys universitetui investuoti į startuolį.
Lietuvoje studentų norinčių kurti inovacijas – ne ką mažiau, negu Stanforde ir išsprendus nedaug tačiau principinių momentų situaciją galima iš esmės pakeisti.