Vasara trumpa, tad norisi patirti visus jos siūlomus nuotykius ir malonumus. Maudynės įvairiuose vandens telkiniuose – vienas tų didžiųjų malonumų, kuris, deja, kartais baigiasi labai liūdnai. Lietuvoje skęstamumo rodikliai išlieka vieni didžiausių pasaulyje. Pagrindinės to priežastys: nemokėjimas arba prastas mokėjimas plaukti, plaukimo įgūdžių pervertinimas, neapdairumas ir nežinojimas kaip elgtis patekus į nepalankias situacijas vandenyje. Ne tik pozityvūs potyriai su vandeniu lydėjo ir mūsų pašnekovų Justinos ir Justino Jaručių gyvenimus. Sutikę pasidalinti savo prisiminimais apie pirmuosius yrius vandenyje bei patirtimis, skatinančiomis atsakingai ruoštis vandens pramogoms, jie abu vienbalsiai ragina nebijoti vandens, mokytis plaukti ir pasinaudoti profesionalų organizuojamomis plaukimo ir saugaus elgesio vandenyje programomis.
Ne bijoti, o pažinti
Banglenčių sporto entuziastas J. Jarutis neslepia, kad vandenį, ypač vandenyno bangas, tenka jaukintis kiekvieną kartą iš naujo ir įveikti su tuo susijusias baimes. J. Jarutei taip pat teko ne kartą stoti akistaton su vandens baime: „Kai užsinorėjau pasikinkyti gražią didelę lentą, supratau, kad velniškai bijau stiprių bangų bei srovių! Vandenynas – ne juokas. Buvau atsidūrusi tarp milžiniškų griūnančių bangų. Tuo metu, panikai besiglemžiant mano smegenis, sugebėjau susivokti, prisiminti visas taisykles, vandenyno judėjimo teoriją, tad grįžti į krantą pasisekė gyvai.” Nepasiduoti panikai, pažinti vandens stichiją ir būti fiziškai pasiruošus – štai svarbiausi dalykai, kurie padeda nepasimesti netikėtose situacijose.
Abu pašnekovai pripažįsta, kad kuo daugiau laiko praleidžia bangose, tuo draugystė su vandeniu tampa stipresnė. Justina pabrėžia, kad vandens tikrai nereikia bijoti, jį reikia pažinti: „Turi žinoti kaip juda vanduo, kodėl būtent toje vietoje lūžta banga, kur yra srovė ir kuria kryptimi tave tempia, o kuri dideliu greičiu traukia gilyn. Taip pat praverčia ir treniruotės baseine. Man asmeniškai pamokos baseine su trenere labai padėjo. Šiandien suprantu kur kas daugiau, ilgiau išbūnu po vandeniu, nes išmokau kvėpavimo technikų valdymo.”
Klaidos, kurių vanduo neatleidžia
Deja, skęsta net ir gerai mokantys plaukti. Justina pastebi, kad vanduo baudžia pervertinančius savo galimybes, neblaivius, norinčius pasidemonstruoti („kiek daug istorijų apie nesėkmingus šuolius nuo tiltų, plaukimo varžybas vidury ežero…”). „Esu skendusi net keletą kartų. Tačiau iš pokalbių su draugais ir pažįstamais supratau, kad mano atvejis nėra ypatingas – skendę yra beveik visi. Vieni praslydo lengviau, kiti, net ir būdami ketvirtoje dešimtyje, brenda ežeran tik iki juosmens,” – prisipažįsta pašnekovė.
Justinas dar pastebi, kad mes turime labai mažai žinių (o ir nesistengiame jų įgyti) apie vandens telkinius: „Daugelis šoka į vandenį neturėdami jokių žinių. Tiesiog lekia, neišsiaiškinę aplinkos subtilybių: gylio, srovių, dugno ypatumų. Reikia skirti tam laiko, o kai viskas aiškiau – mažiau streso ir panikos.”
O jei visgi nutiktų nelaimė… Pasiteiravus, ar pašnekovai moka daryti dirbtinį kvėpavimą, ar žino, kaip ir kur kreiptis pirmosios pagalbos, abu patvirtina – yra net keletą kartų išklausę pirmosios pagalbos kursus. Justina, tiesa, tai darė senokai ir artimiausiu metu ketina žinias atnaujinti. Justinas mano, kad pirmosios pagalbos kursus reikėtų kartoti bent kas 6 mėnesius ir priduria: „Apie mokymąsi plaukti, skęstamumo prevenciją Lietuvoje dar vis kalbama mažokai, manau, reikėtų daugiau informacijos ir visiems prieinamų kursų.”
Ir visgi – kur ir kaip mokytis plaukti?
Nors kalbos viešojoje erdvėje apie vis dar didelę skęstamumo problemą suaktyvėja prieš pat vasarą ir jos metu, tenka pritarti J. Jarutei, kad vasaros maudynėms reikia ruoštis ir ypač ruošti vaikus dar žiemą, geriausia baseine su profesionaliais treneriais. Na, o jei tokių galimybių nėra – labai atsakingai mokyti vaikus plaukimo savarankiškai.
Tik ar visi tėvai geba ir žino, kaip to mokyti? Štai ir Justinas prisipažįsta: „Manau teisingai ir gerai plaukti aš dar nemoku, nors plaukti „šuniuku” mane išmokė tėtis, kai man buvo vos 6-7 metai.” Justina taip pat neslepia, kad laikytis ant vandens išmoko tik penkiolikos: „Įgūdžiai gerėjo, pradėjau jausti, kad nebebijau gylio, nors į ežero vidurį niekada neplaukdavau. Visada pasverdavau galimybes.”
Justina ir Justinas Jaručiai augina dukrą, kurios saugumas prie vandens ir vandenyje jiems kaip niekada aktualus. Justina itin atsargi ir mano, kad ilsintis prie ežero ar jūros jokiu būdu negalima vaiko išleisti iš akiračio: „Duobės, srovės, mėšlungis, draugo netyčinis stumtelėjimas gali viską apversti 360 laipsnių kampu per vieną sekundę.” J. Jarutis taip pat ragina vaikams kuo daugiau pasakoti, kas yra vanduo, kokie pavojai jame tyko, kaip teisingai ir atsakingai elgtis ir, svarbiausia, kaip išvengti panikos vandenyje: „Geriausias sprendimas – kartu su vaikais lankyti baseiną, mokytis plaukti, sulaikyti kvėpavimą po vandeniu…”
Justina mano, kad itin svarbios yra bet kokios švietėjiškos socialinės programos, nes žinių niekada nebus per daug: „Mažesniuose miesteliuose nėra baseinų, ten vaikai neturi plaukimo pamokų, tad labai džiaugiuosi tokiomis LVJC iniciatyvomis, kaip itin informatyviu nemokamu gidu tėvams „Kaip išmokyti vaiką plaukti?“
Tai gidas, padrąsinsiantis tėvus bei padėsiantis be baimės, lengvai išmokyti savo vaikus plaukimo elementų. 5 žingsnių programa metodiškai ir palaipsniui leis įgyti naujų gebėjimų vandenyje. Priprasti prie vandens, po to plūduriuoti, judėti, kvėpuoti ir galiausiai – plaukti – išmokę šių veiksmų vaikai drąsiau jausis ir bus saugesni vandenyje.
Na, o Justinas ir Justina Jaručiai visiems su nekantrumu laukiantiems vasaros maudynių linki nepamesti galvos, mąstyti blaiviai ir adekvačiai vertinti savo plaukimo gebėjimus.