Smalsumas – štai kas yra pagrindinis varikliukas pažįstant pasaulį. Tai įgimta kiekvieno iš mūsų emocija, kuri geriausiai atsiskleidžia tyrinėjant, domintis ir susiduriant su naujais dalykais. Apie pažinimo svarbą kalbamės su būrelio „Explorer“ vadove Gabriele Bajorinaite :)
Savo užsiėmime nusprendei apjungi daug veiklų – Vilniaus istorijos tyrinėjimus, žurnalistinį darbą, anglų kalbos mokymą ir kt. Kodėl nenori sustoti ties viena veikla? :)
Puiku, kai tvirtai žinai, kokia veikla tave domina, kur norėtumei save realizuoti. Tačiau daugelis jaunų žmonių dar ieško savęs ir, tik pabandę kelis užsiėmimus, sužinos, kas tiems geriausiai sekasi. Manyčiau, jog veiklų įvairovė – tai pats geriausias būdas pažinti save ir mokytis iš kitų.
Be to, kodėl reikėtų save riboti? Riboti žinias, kurias galime įgyti? Vien jas rinkdami, mokydamiesi pateikti galime išlavinti daaaug skirtingų įgūdžių :)
O svarbiausia, mokantis kelių dalykų, nebūna jokios monotonijos, jokio nuobodulio, mano mokiniai patys inicijuoja temas ir veiklas, kurios jiems įdomios.
Visi mes turime smalsumo emociją – susidūrus su naujais reiškiniais norime juos pažinti ir suprasti. Tačiau tam, kad norai taptų realiais veiksmais, reikia paskatinimo. Kaip geriausia vaiką ar jaunuolį skatinti pažinti pasaulį?
Dažnai nutinka taip, kad tą nuostabų smalsumo ir pažinimo norą užgožia baimė. Baimė garsiai pasakyti savo mintis, baimė būti nesuprastam ar išjuoktam, galų gale baimė ko nors nežinoti, neišmanyti. Todėl svarbiausia sukurti tokią erdvę, kurioje jaunas žmogus galėtų būti savimi, tuo pačiu gerbdamas kito nuomonę ir asmenybę.
Tokia atmosferą stengiuosi kurti savo vedamame „Explorer“ užsiėmime. Čia nėra vietos baimei ir pykčiams, stengiuosi, kad jaunuoliai būtų vieningi ir drąsiai žengtų per „Bijau, kad...“ slenkstį.
O ar gali smalsumo būti per daug? :)
Geras klausimas :) Visur reikia pasikliauti savo protu + nuojauta. Tai puikus derinys, nors kartais ir prieštaringas :)
Ar laimės gali būti per daug? Atrodytų ne, bet jei kažkieno laimė reiškia padaryti kitą nelaimingu, tada tai įgauna neigiamą prasmę... Analogiškai, jei smalsumas gali turėti liūdnų pasekmių, galime sakyti, jog jo yra per daug.
Ar vienu metu domintis / mokantis kelių dalykų, geriau išmokstama planuoti laiką, pasiskirstyti darbus? Ar kaip tik tai blaško dėmesį ir tenka įdėti pastangų, kad išmoktumei susikoncentruoti?
Išmokti planuoti laiką, skirstyti savo energijos resursus nėra lengva, bet visko galima išmokti. O išmokstame tada, kai tam yra noro :)
Pirmiausia, visi norime imtis tos veiklos, kuri mums atrodo įdomiausia. Pradedame nuo jos ir nuosekliai į mokymosi procesą įtraukiame skirtingas užduotis. Taip išmokstame vieną dalyką, tada pereiname prie kito, ir tame perėjimo procese mokomės koncentruoti dėmesį, pradėjus naują užduotį, „nešokti“ atgal prie buvusios.
Kiekvienas iš jaunuolių turi veiklų mokykloje, namuose, įvairiuose būreliuose. Išvengti kelių dalykų mokymosi kone vienu metu dabar gana sunku, bet galima išmokti koncentruoti dėmesį ir „nešokinėti“ nuo vieno neužbaigto darbo prie kito :)
Noras pažinti, suprasti ir atrasti ką nors naujo – turi amžiaus ribas „Nuo... Iki“ ar ne? :)
Pažinimui nėra ir neturi būti jokių amžiaus ribų :)
Kai prarasime norą domėtis ir atrasti naujus dalykus, pasaulis pasidarys nykus, o mes patys ne tik kitiems, bet ir patys sau pasidarysime nebeįdomūs. O to juk nenorime, tiesa? :)