​Kaip atskirti vaiko „nenoriu“ nuo „negaliu“?

Daugybė nemotyvuotų, nesusikaupusių, užsisklendusių, nebendraujančių vaikų kasdien varsto mokyklų, darželių, būrelių duris. Ar jie galės gyventi visavertį, prasmingą gyvenimą, labai priklauso nuo šalia esančių žmonių: tėvų ir pedagogų.

„Tėvai, supratę, kad jų vaiko elgesys neadekvatus (pernelyg didelė baimė, per stiprios emocijos ar jų nebuvimas) ir ryškiai skiriasi nuo grupės, išsigąsta, pasimeta. Pedagogas gali padėti išsiaiškinti vaiko elgesio priežastis ir kartu padėti vaikui ugdytis“, – pastebi Lina Miežienė, Lietuvos vaikų ir jaunimo centro neformaliojo švietimo mokytoja, plaukimo trenerė. Vaiko elgesys, pasak L. Miežienės, tai jo bendravimo su aplinka būdas, reagavimas į tai, kas vyksta aplinkui. Vaiko pasyvumas, nuklydęs į šalį dėmesys, menka veiklos motyvacija dažnai rodo, kad jam per sunku susitvarkyti su užduotimi ir situacija reikalauja papildomo darbo su vaiku. Turėtume išmokti atskirti vaiko nenoriu nuo negaliu.

Kartais, deja, viskas suverčiama vaiko nenoriu, užklijuojant sunkaus būdo, nepatogaus, protestuojančio, ar neįgalaus vaiko etiketę – abejingumą įvardinant tingėjimu, darbo grupėje įgūdžių stoka, uždarumą pateisinant tuo, kad auga be brolių ar seserų ir neturi gero elgesio pavyzdžio.

Įprastai vaikas yra smalsus ir žingeidus, seka ir domisi aplinka, ieško kontakto su kitais. Šių gebėjimų stoka gali rodyti vaiko raidos sutrikimus, dėl kurių rekomenduojama pasitarti su specialistais.

„Nenoriu“ ar „Negaliu“?

Jei vaikas neatlieka užduočių, galbūt jis tiesiog nežino, kaip tai padaryti? Gal jam trūksta gebėjimų, žinių ar galimybių? Pavyzdžiui, neišgirdo reikalavimų, nesuprato tvarkos, nepakanka smulkiosios ar stambiosios motorikos įgūdžių užduočiai atlikti – galbūt jie neatlieka fizinių pratimų ne todėl, kad „tingi“, bet negali. O gal keliami per dideli akademiniai lūkesčiai? Gal vaikas tiesiog alkanas ar pavargęs? Supratimo stoka ar nesėkmės baimė iššaukia nenorą, vangumą ar pasyvumą. Ir priešingai, jei patiriama sėkmė – kyla noras stengtis.

„Blogas“, nusistovėjusią tvarką griaunantis elgesys dažnai susijęs su dėmesio vaikui stoka. Reikėtų sau atsakyti į klausimą, kokį elgesį palaikome? Ar vaikas daugiau dėmesio gauna už gerą ar už negatyvų elgesį? Ar pagyrimų girdi tiek pat, kiek pastabų? Tas elgesys, kurį labiau pastipriname savo dėmesiu, tampa vaiko įpročiu.

Dėl bendravimo įgūdžių, socialinio sąmoningumo stokos, vaikai su raidos sutrikimais, pavyzdžiui – autistai, elgiasi mums neįprastais, ne visiškai priimtinais būdais. Jiems trūksta nežodinio bendravimo suvokimo, įsijautimo į kitą asmenį, kartais šie vaikai būna agresyvūs, nereaguoja į užduotis, nesaugiai elgiasi. Kai pedagogui pavyksta suprasti, kad vaiko elgesio savybės ne auklėjimo pasekmė, o raidos ypatybė – su tėvų pagalba ieškoma tinkamiausių, priimtiniausių vaikui ugdymo metodų.

Linos Miežienės patarimai, kaip ugdyti raidos sutrikimų, pvz., autizmo spektro sutrikimų (ASS) turinčius vaikus?

Stebėkite ir pažinkite vaiko elgesio ypatumus. Nepulkite iš karto, tik vaikui atėjus į klasę ar grupę, koreguoti jo elgesio – nesistenkite būti panašūs į auklę Freken Bok iš Astridos Lindgren kūrinio „Mažylis ir Karlsonas“. Pirmiausia reikėtų stebėti, kaip vaikas išgyvena ir elgiasi skirtingose situacijose, ar jaučiasi saugus ir ar kiti saugūs šalia jo. Ypatingo elgesio vaikas yra profesionalumo išbandymas pedagogui.

„LVJC išskiriame tokius vaiko atėjimo į baseiną etapus: pradžioje jaukinamės vaiką, užmezgame su juo emocinį ryšį. Kai vaikas įsidrąsina, ima pasitikėti treneriu ir kitais vaikais, pradedame jį supažindinti su veikla – rodome, kalbamės, aiškinamės kaip viskas vyks. Ir tik po to pradedame mokyti plaukti ar nardyti. Tai užtrunka šiek tiek laiko, tačiau labai svarbu. Vaiko savijauta ir psichologinis komfortas ugdyme svarbiausia“, – dalinasi patirtimi L. Miežienė

Taisyklės – vaiko saugumo, komforto zona. Su kiekvienu vaiku pirmaisiais užsiėmimais sutarkite dėl svarbiausių taisyklių. Kadangi vaikai skirtingi, saugaus elgesio taisyklės irgi gali skirtis. Pavyzdžiui, vienam vaikui svarbu reaguoti į vadovo žodžius arba turėti su juo akių kontaktą, kitam – į baseiną lipti tik laiptukais, trečiam – draugiškai elgtis su kitais vaikais. Svarbu, kad šios abipusiai nusistatytos taisyklės būtų nuoseklios, jų būtų nuolat laikomasi.

Abipusis bendradarbiavimas – kelias į sėkmę. Vaikų tėveliai turėtų domėtis vaiko ugdymu ir nuolat bendradarbiauti su pedagogais, aptarti, stebėti, tartis su jais vaiko asmeninių pasiekimų klausimais. Deja, kartais sunkesnio elgesio vaikų tėvai vengia vadovo, nes bijo kritikos. Tačiau geras vadovas gebės atskleisti ir parodyti vaiko stipriąsias puses, jo pažangą, kad kartu su vaiku galėtų tuo pasidžiaugti. Tėvų pozicija „darykite su mano vaiku, ką norite“ – nepriimtina. Tėvai kartu su treneriu turėtų ieškoti bendrų sprendimų, kaip padėti vaikui.

Pagalba – galima. Kad turintis raidos sutrikimų vaikas galėtų integruotis veikloje, kartu su pedagogu ugdymo procese gali dalyvauti ir asistentas, vaiko padėjėjas (tėtis, mama ar socialinis darbuotojas). Kai kuriais atvejais tai leidžia vaikui ugdytis daug kokybiškiau, jaustis saugiau, užsiėmimo metu panaudojant specifinius, individualius metodus.

Lietuvos vaikų ir jaunimo centras pataria tėvams:

• Ugdymo procese reikėtų stiprinti tas vaiko savybes, kurios leistų jam geriau jaustis sudėtingame, iššūkių kupiname pasaulyje, sėkmingai veikti gyvenime.
• Atsiminkime, kad kiekvienas vystosi ir ugdosi savitu tempu.
• Nežlugdykime jo entuziazmo per dideliais lūkesčiais.
• Lyginkime savo vaikų pasiekimus tik su jų pačių, bet ne kitų vaikų pasiekimais.
• Leiskime procesams vykti natūraliu greičiu – eikime vaiko tempu, nors ir labai norėtųsi greitesnio rezultato.