Kaip įžiebti pilietiškumą vietovėse, kur didžiąją dalį gyventojų sudaro ne lietuviai?

Lietuva maža, tačiau kontrastų čia netrūksta. Vos keliasdešimt kilometrų nuo sostinės yra vietovių, kur dažnas neskaito, nekalba, nesupranta lietuviškai, neturi nei noro, nei galimybių sekti Lietuvos naujienų, o dalis vyresniosios kartos, gimusių ne Lietuvoje, jaučiasi, tarsi gyventų čia laikinai ir svajoja kada nors grįžti į gimtąją šalį.

Tokią situaciją pamatė keliaujančios įgūdžių stovyklos moksleiviams „Voratinklis“ organizatoriai, birželio ir liepos mėnesiais apkeliavę Rytinę Lietuvą – 12 miestelių Šalčininkų, Švenčionių, Ignalinos, Rokiškio, Zarasų ir Vilniaus rajonuose – su komanda jaunų, energingų vadovų bei pilnu autobusiuku priemonių edukacinėms veikloms.

Apie tai, kaip „Voratinkliui“ sekėsi stiprinti Lietuvos lenkų ir rusų jaunosios kartos (10–16 m.) savęs pažinimo, pasitikėjimo savimi, savarankiškumo, veiklos drauge įgūdžius, ugdyti jų pilietiškumą bei įžiebti ar stiprinti patriotinius jausmus Lietuvai, pasakoja Lina Straukė, LVJC neformaliojo švietimo projektų organizatorė.

„Rytinėje Lietuvoje daug šeimų, kuriose tėvai, dažniausiai atvykę iš svetur, neįskiepijo savo atžaloms šiltų jausmų Lietuvai. Kadangi jie gyvena gana uždarose bendruomenėse, nepasitenkinimo, nuoskaudų, pykčio čia daug. Turime aplinką, atvirą propagandai, priešiškumo mūsų šalies atžvilgiu kurstymui. Juk sunku tapatinti save su Lietuva, kai aplinkui tokių mažuma ir „normalu“ nežinoti Lietuvos vėliavos spalvų“, – pasakoja Lina Straukė.

Pasak L. Straukės, visi piliečiai, kad ir kokia kalba jie kalbėtų, neturėtų jaustis apleisti aplinkinių, visuomenės, valstybės. Šiandien būtina skirti daugiau dėmesio, siekiant pakeisti jų nuostatas Lietuvos atžvilgiu į labiau teigiamas, leisti jiems ugdytis bei suvokti save šaliai svarbiais Lietuvos piliečiais. Psichologė dalinasi savo apstebėjimais, kokių žingsnių reikėtų imtis.

Ką daryti? Kokių žingsnių imtis?

• Psichologė Lina Straukė  mano, jog visų pirma, reikėtų padėti jiems suvokti, jog Lietuva nėra jų priešas, o jų tėvynė, ar bent saugi ir jauki vieta gyventi, kurioje visi gali puikiai sutarti, kartu dirbti, mokytis, kurti verslus.
• Svarbu stiprinti jaunosios kartos gebėjimus kritiškai mąstyti, atsispirti kaimyninių šalių melagingoms naujienoms ar propagandai, ypač gajam vyresniosios kartos neigiamam požiūriui.
• Padėti suprasti, kad lietuvių kalbos mokėjimas yra privalumas, suteikiantis daugiau galimybių mokytis, studijuoti, dirbti Lietuvoje, ne tik savo mažame miestelyje ar  emigracijoje.
• Bet kokia organizacija, planuojanti veiklą šiame regione, neturėtų pervertinti savo galimybių. Pirmieji tikslai, kurių galima tikėtis pasiekti – tai kad įsileistų į bendruomenę, išklausytų, išgirstų, ką norime pasakyti ir bent susimąstytų. Atrodo – paprasta? Anaiptol. Ne visur mielai įsileido  „Voratinklį“, ne visur pasitikėjo įsileidę. Reikėjo laiko, kad įtrauktume vaikus  į smagią edukacinę programą, kurioje daug kūrybos, greičio, diskusijų, planavimo, rungčių ir paprasto lietuviškumo, kuris pasireiškia per kalbą, diskusijas apie tai kokioje Lietuvoje gyvename, ką manote, kokios norime ateisies sau ir šaliai, kaip suprantame būvimą Lietuvos piliečiu ir koks jis turi būti, ką daryti, kaip elgtis ir pan. Reikėjo laiko, kad , kad pačios bendruomenės pamatytų vaikų užsidegimą ir džiaugsmą – pastebėjimais dalinasi Lina Straukė.
• Reikėtų rasti vietinių, veiklą palaikančių žmonių, bei stengtis užsitikrinti jų rekomendacijas. Jos padės patekti į bendruomenę bei bent jau pradžioje pelnyti jos pasitikėjimą.
• Atsargiai, be staigių judesių bendrauti su vaikais bet kokiomis Lietuvą, lietuvius, lietuvybę liečiančiomis temomis, ieškoti vienijančių bendrumų, o ne skirtumų. Kitaip nepalenksite jų širdžių.

Ką darėme mes: „Voratinklyje bendraudami su Lietuvos rusiškų ir lenkiškų regionų vaikais, ieškojome to, ką turime bendro. Pradėjome nuo to, kad visi mes – ir mokytojai ir vaikai – gyvename vienoje Lietuvoje. Tai mus jungia. Ir šalies opiausias problemas, kaip paaiškėjo, matome tokias pačias – vaikai kalbėjo apie emigraciją, skurdą, alkoholizmą. Išsiaiškinus, kad jaunimas emigruoja visoje Lietuvoje, diskutavome, ar laimės ieškojimas kitose šalyse gali padaryti mus laimingais? Kaip galima gyventi ir realizuoti, save, kurti, dirbti ir uždirbti Lietuvoje? Kas – kokie būdo bruožai, įsitikinimai, gebėjimai –  gali padėti patirti sėkmę?

• Pozityvus asmeninis nusiteikimas – labai svarbus. Nepamokslaukite, nesistenkite jų perauklėti ar pakeisti, veiksmais įrodykite, kad priimate juos, tokiais, kokie jie yra.

Ką darėme mes: Viena diskusijų „Voratinklyje“ temų – apie tai, jog  nepaisant skirtumų, visi mes galime sugyventi vienoje valstybėje. Vilnius su visomis savo apylinkėmis –nuo seno daugiatautis. Ir tai ne tik miesto, bet ir visos Lietuvos privalumas. Tolerancija, kitų kalbų mokėjimas, kultūrų pažinimas praturtina žmones. Vaikams natūraliai kilo klausimų apie tai, kodėl „Voratinklio“ vadovai kalba bent šiek tiek lenkiškai, laisvai rusiškai, angliškai, šiek tiek dar kitomis kalbomis, o jie nemoka kalbos tos šalies, kurioje gyvena.Tikiuosi po stovyklos buvo tokių, kurie savęs paklausė „Kodėl aš suprantu tik kas trečia- penktą lietuvišką žodį, nors mokykloje lietuvių kalbą mokausi jau daug metų?“

• Atvirumas – dar viena būtina sąlyga. Tik pačiam būnant atviru atvirumo galima tikėtis ir iš jų.
• Su  vaikais galima kalbėtis sudėtingomis temomis, tačiau ne tiesmukai ir neskubinant įvykių. Pateikiant jiems kūrybinių, susimąstyti skatinančių užduočių ir vėliau reflektuojant.

Ką darėme mes: „Voratinklio“ vaikai piešė taiką. Piešinius surinkome, sumaišėme ir vėl atsitiktine tvarka vėl išdalinome. Gautame piešinyje kiekvienas pripiešė karą. Tuomet juos vėl grąžinome autoriams su užduotimi savo darbeliuose siekti taikos. Po šios užduoties su vaikais diskutuodavome apie tai, kaip jų šeimos, jie patys atsidūrė Lietuvoje ir koks jų santykis su Lietuva – taikus ar nepasitenkinantis, maištingas? Juk karas dažnai prasideda nuo pilietinių nesutarimų, kuomet sukiršinami patys žmonės propagandos ar kitomis priemonėmis.

Lietuvos vaikų ir jaunimo centras pastebi, jog ir valstybė, ir visi pilietiški žmonės turėtų atsigręžtų į ši regioną.

Visi, ne tik gimusieji lietuviškos kultūros šeimose, turi teisę į kokybišką ugdymą ir galimybę tapti atsakingais ir pilietiškais savo šalį gerbiančiais Lietuvos patriotais. Smalsūs, atviri, pozityvūs, pilietiški vaikai – ilgo ir kruopštaus pedagogų darbo rezultatas. Ugdanti aplinka lemia, kaip greitai vaikai pasijaučia saugiai ir jaukiai, susiburia bendram darbui, nori bendrauti, įsitraukti, dalyvauti. Jie padėti vaikams formuotis įgūdžius, leidžiančius savarankiškai priimti sprendimus ir tapti laisvais.

Ypač svarbu, kad regionuose, kuriuose dominuoja ne lietuvių kalba, būtų prieinama lietuviška žiniasklaida, knygos, pamokos, būreliai, renginiai, pramogos irvisos iniciatyvos, siekiančios atverti platesnes pažinimo ir ugdymosi galimybes vaikams. Esamą situaciją pakeisti reikės daug pastangų ir laiko.