Psichiatrės patarimai, kaip padėti vaikams pasijausti saugiai?
Pastarųjų mėnesių tyrimai rodo, kad daugiau nei pusė vaikų bei paauglių Lietuvoje išgyvena nesaugumo ar vienišumo jausmą, vienas iš penkių susiduria su depresijos rizika. Akivaizdu, emocinė vaikų savijauta blogėja. Visų pirma, dėl užsitęsusios pandemijos, tačiau prie to taip pat prisideda ir didžiulis, sustoti neleidžiantis gyvenimo tempas ir triukšmas; šlyjantys ir šąlantys santykiai su laiko šeimai stokojančiais tėvais.
Vaikų ir paauglių tėvai dažnai neturi supratimo, kaip reaguoti į situaciją, kai vaikas nesijaučia saugiai ir jaukiai. Nematyti problemos ar užversti savo atžalą dovanomis, užmaitinti skanumynais nepavyksta, nes lieka nepatenkinami ypač svarbūs vaiko raidai emociniai poreikiai, kurių paisyti būtina nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų.
Kaip galime padėti savo vaikams bent kiek ramiau išgyventi šį ypatingą laiką? Kaip stiprinti ryšį su savo vaikais – tapti jiems tais, kuriems jie patiki savo neišsprendžiamus, ramybę atėmusius klausimus, kurių pagalbą priima sprendžiant skaudžiausias problemas?
Rasti atsakymus tėvams padeda vaikų bei šeimos gerove besirūpinančio Lietuvos vaikų ir jaunimo centro specialistai. LVJC seminarų lektorė, psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė išskiria kelis dalykus, kurie galėtų padėti tėvams pagelbėti savo vaikams: tai besąlyginė meilė; nevaržančių ribų nustatymas; emocijų abėcėlė, leidžianti pažinti save ir kitus.
Meilė vaikui – „už kažką“ ar „tiesiog“?
Leiskite vaikui patirti besąlyginę meilę – tokią, kai žinau, kad esu ir būsiu mylimas net ir tuomet, kai esu piktas, tingiu ar bjauriai elgiuosi – nesitvarkau žaislų, neišsiplaunu lėkštės, neruošiu pamokų, atžagariai atsakinėju, priekaištauju... Labai svarbu, jog vaikas žinotų, kad yra mylimas, nepriklausomai nuo jo elgesio, nuotaikos ar pažymių. Meilė su sąlygomis stipriai žaloja vaikų psichiką. Paaugliai apie tai, kad jiems toks santykis netinka, parodo protestuodami. Mažus vaikus šios sąlygos taip pat traumuoja, tik jie ne visada gali / moka apie tai pasakyti.
Kaip parodyti, kad mums svarbus žmogus, bet ne jo elgesys? Priimkite jį, sakykite, kad mylite ir verkiantį, ir pykstantį, ir susivėlusį, ir vėluojantį, ir namų darbų nepadariusį. Besąlygiškas palaikymas leidžia vaikui nesigraužti dėl savo klaidų, judėti į priekį net ir tuomet, kai iš karto nepavyksta pasiekti tik, ko nori. Vaikai, kurie stokoja tokio palaikymo, būna labai jautrūs kitų kritikai, priklauso nuo aplinkinių nuomonės, bijos suklysti.
Vaiko pasaulis – nuspėjamas ir jaukus ar nepažįstamas?
Nu(si)statykite kartu su vaiku veikimo ribas – ir laike, ir erdvėje. Susikurkite dienos ar savaitės struktūrą bei tvarką. Aiškumas, žinojimas, galimybė nuspėti, prognozuoti suteikia vaikams ramybę ir saugumo jausmą. Kai vaikas žino, kas po ko seka – kad grįžęs iš mokyklos pietauja, tada pusvalandį pailsi, tada ruošia pamokas, po jų – eina į būrelį – jis jaučiasi ramesnis.
Dienotvarkė nėra narvelis, apribojantis vaiko vaizduotę. Anaiptol. Ji vaiką nuramina, suteikia jam daugiau tikrumo, augina laisvę veikti ir laike, ir erdvėje. Beje, vaikai, kuriems nėra taikoma jokių judėjimo apribojimų, susikuria juos patys. Pavyzdžiui lauko darželiuose, be tvorų ar užrakintų vartų, vaikai labiau linkę susispiesti į krūvą. Kai neturime ribų, dažnai jas bandome nustatyti patys ir jos būna pakankamai griežtos. Kartais vaikai „be ribų“ būna drąsesni, bet dažniau – atvirkščiai.
Svarbu paminėti ir tai, kad nustatytos protingos ribos išmokina vaikus bent šiek tiek apriboti savo poreikius, toleruoti tam tikrą diskomforto lygį – vardan savo ar kitų gerovės ateityje, padeda atsižvelgti į kitų žmonių poreikius, gerbti jų ribas. Kai išmokstame laikytis ribų – lengviau (pa)siekiame savo tikslų.
Vaikui augant ir prisiimant vis daugiau atsakomybės, ribos taip pat turėtų būti laisvinamos. Svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp jų ir laisvės bei erdvės veikti. Perlenkus lazdą – per daug uoliai slopinant vaiką, jo laisvę – smalsumo lieka vis mažiau, kol galiausiai vaikai apskritai nustoja domėtis aplinka. Tai, kad jaunas žmogus niekuo nesidomi, gali būti susiję su vaikystėje ribojamu pasaulio pažinimu, stengiantis, kad viskas būtų padaryta gražiai, tvarkingai.
Vaiko drausminimas: auginantis ar žlugdantis?
Drausmindami vaiką venkite kraštutinumų – jie gali sužaloti vaiko psichiką.
Vaiko gėdinimas – ypač žalingas sovietmečio pedagogikos reliktas – deja, ir šiandien dar naudojamas. Šį kontrolės būdą reikėtų pamiršti, nes netinkamu, nepakankamu šiuo atveju vadinamas ne vaiko atliktas veiksmas (kurį visada galima ištaisyti), o pats vaikas. Gėdinimas gali iššaukti pernelyg didelį vaiko savęs kaltinimą („Tai nutiko dėl manęs“ ), ypač – kritiniais momentais: skiriantis tėvai, netekus mylimo gyvūno ar šeimos nario; taip pat pykčio protrūkius, savęs žalojimą(si) ar nevalingą šlapinimąsi į lovą.
Blogas vaiko elgesys dažniausiai kyla ne tuščioje vietoje ir yra susijęs su pagalbos šauksmu, kai vaikas nebepajėgus susidoroti savarankiškai. Jis tarsi iš vandens iškilusi ledkalnio viršūnė, nematomoje zonoje paliekanti labai daug vaiko išgyvenimų. Padėjus besiformuojančiai asmenybei išsispręsti problemas, pažinti ir valdyti savo emocijas, blogas elgesys dažniausiai baigiasi.
Vaiko santykiai su savimi ir kitais – ar drįstame pažvelgti į pasaulį kito akimis?
Padėkite vaikams pažinti savo emocijas, ugdytis emocinį intelektą, stiprinkite jų socialinius gebėjimus. Kai pažįstame savo emocijas, gebame identifikuoti, kaip aš pats jaučiuosi, kaip kitas jaučiasi šalia manęs, kaip mano elgesys paveiks kitus žmones.
Pirmasis žingsnis, ko galėtų imtis tėvai – kasdien kalbėtis su vaiku apie tai, kas tą dieną įvyko ir kaip vaikas dėl to jaučiasi; padėti suprasti savo elgesio motyvus bei pasekmes – ne tik ką vaikas pasakė ar padarė, bet ir ką norėjo pasakyti/padaryti; kaip galbūt pasijautė kitas dėl jo elgesio.
Nepriklausimai nuo amžiaus, vaikams tokie pokalbiai parastai patinka, nes padeda ne tik išsisakyti bei susigaudyti, kas vyksta, bet ir pasijausti išgirstais, suprastais, priimtais. Taip pat padeda suprasti, kodėl ne visi norai gali būti įgyvendinti.
Vaiko pasitikėjimą savimi, savivertę, kūrybingumo, bendravimo įgūdžius, kitus emocinius bei socialinius gebėjimus stiprinti bei auginti galima būreliuose ar kitose neformaliose vaikų veiklose. Siekiant padėti vaikams jaustis geriau, jas taip pat vertėtų atsiminti.
Lietuvos vaikų ir jaunimo centras primena – kiekvienas vaikas nori būti mylimas, išklausytas, suprastas ir priimtas, atsiremti į suaugusįjį autoritetą ir atrasti bendraminčių, su kuriais galėtų dalintis savo gyvenimu, atrasti panašių patirčių. Niekas nenori likti vienas grupėje ar bendruomenėje, nes tai gąsdina, silpnina, žeidžia. Turime visus įrankius padėti savo vaikams. Tai pasiraitokime rankoves ir imkimės darbų!
