Kaip padėti vaikui nepakenkiant jo savarankiškumui?
Visi tėvai nori savarankiškų, atsakingų, gebančių pasirūpinti savimi ir kitais vaikų. Žmogus savaime netampa savarankišku, įvairių gebėjimų jis mokosi nuo mažens, tačiau tėvams ugdyti vaikų savarankiškumą neretai trukdo tai, kad jie nesugeba paleisti savo vaiko. Kai kuriems pritrūksta kantrybės išlaukti, kol vaikas pabaigs pradėtą veiklą, kiti galvoja, jog jų atžala dar per maža ir nesusidoros su jam skirtomis užduotimis, todėl skuba jiems į pagalbą. Taip elgdamiesi tėvai neretai atlieka „meškos paslaugą“ pačiam vaikui, kuris žinodamas, jog bet kokį veiksmą už jį gali atlikti suaugęs, nesistengia nieko daryti pats. Šiandien pastebima, jog vaikai socialinius įgūdžius įgyja vis vėlesniame amžiuje, todėl socialinė pedagogė Dovilė Ankštutė pataria tėvams, kaip ugdyti vaikų savarankiškumą.
Neperduokite streso vaikams
Įvairūs pasikeitimai sukelia stresą tiek vaikui, tiek suaugusiam. Ypač daug nerimo atneša aplinkos pakeitimas, nes tėvai labai išgyvena dėl vaikų adaptacijos naujoje veitoje (darželyje, mokykloje, būrelyje), tačiau tėvų jaudulys nieko gero neduoda vaikui, nes šie perima tėvų stresą. Kad taip nenutiktų ir nerimo visiems būtų kuo mažiau socialinė pedagogė Dovilė Ankštutė siūlo tėvams atlikti „namų darbus“. Pasak jos, pirmiausia jiems reikėtų į naują ir neįprastą situaciją pažiūrėti lyg ir truputį iš šalies. Tėvai turėtų pasistengti atsiriboti nuo santykio AŠ ir MANO VAIKAS ir pagalvoti apie situaciją lyg tai būtų AŠ ir TIESIOG VAIKAS. Tada reikėtų apgalvoti, kas būdinga vaiko charakteriui, elgesiui, kaip lengvai arba kaip sunkiai jis užmezga kontaktą su kitais vaikais ir suaugusiais žmonėmis, kaip jaučiasi atsidūręs naujoje aplinkoje, kaip priima naujos aplinkos taisykles, kokios problemos jam dažniausiai iškyla, kaip jis į jas reaguoja. Ta objektyvi nuomonė „iš šalies“, dažniausiai sutaps su ta, kurią vėliau matys Jūsų vaiko ugdytojas. Tik jūs šią informaciją jau galite turėti prieš pradedant vaikui lankyti mokyklą ar naują būrelį (ir jį tam ruošti). Visą šią informaciją mokytojas sužinos palaipsniui, kai vaikas jau bus patekęs į naują aplinką. Pakeitę žiūros kampą dalis tėvų supras, kad baimintis nėra dėl ko, nes jų vaikas tiesiog išgyvens eilinę adaptaciją naujoje aplinkoje ir tikėtina, kad didelių problemų dėl to nekils. O tie, kurie atras dalykus, keliančius jiems nerimą ir stresą, turės objektyvią informaciją, kuria galės iškart pasidalinti su mokytoju ar būrelio vadovu.
Vėliau, sukaupę informaciją ir remdamiesi faktais, o ne emocijomis, tėvai jau gali pradėti ja dalintis su pedagogu, kuris pasitelkęs savo pedagogines žinias, užtikrins, kad vaikas adaptaciniu metu gautų tikslingą pagalbą ir kuo lengviau ir greičiau gerai jaustųsi naujoje aplinkoje. Šiame etape labai svarbus ir tėvų bei ugdytojo santykio užmezgimas, nuoširdumas, abipusis pasitikėjimas.
Tėvų daromos klaidos
Norėdami padėti vaikui geriau jaustis naujoje aplinkoje tėvai neretai sureikšmina buitines detales, kaip pavyzdžiui, ar vaikas nusivilks megztinį, ar mokės persiauti batukus, ar nueis vienas iki jam reikiamos patalpos ir t.t. Šios ir panašios bereikšmės baimės persiduoda vaikui, todėl jis pradeda jaustis neužtikrintai, jam kyla abejonių dėl savo sugebėjimų, nejaukiai jaučiasi kažko nesugebėjęs padaryti arba padaręs netinkamai, kartais net pradeda apskritai bijoti kažką daryti savarankiškai. Tačiau, jei vaikas jausis saugus ir pasitikės savimi, visus šiuos dalykus jis išmoks greitai ir be streso kopijuodamas kitų vaikų elgesį, bendradarbiaudamas su jais, klausydamas, ką jam sako šalia esantys suaugusieji.
Socialinė pedagogė Dovilė Ankštutė siūlo tėvams vaikus ugdymo įstaigose palydėti tik iki rūbinės, o vėliau leisti jiems patiems eiti į užsiėmimų patalpas, kuriose vaikas turi pats savarankiškai pasiruošti priemones darbui, o po veiklos sugebėti susitvarkyti savo darbo vietą. Labai svarbu, kad tėvų rūpestis neužgožtų vaiko pažinimo procesų ir atsakomybės bei pareigos ugdymosi.
Pagalba vaikui – tik būtinu atveju
Socialinė pedagogė D. Ankštutė pabrėžia, jog vaiko adaptacinio laikotarpio trukmė nemaža dalimi priklauso nuo tėvų objektyvios informacijos suvokimo apie savo vaiką. Tėveliai dažnai iš geros valios ir rūpesčio neleidžia vaikui būti savarankiškesniam. Suaugusieji stengiasi už vaiką atlikti įvairius dalykus, padaryti viską, kad tik jis nepatirtų nesėkmės, tačiau gyvenime – tai yra neišvengiama. Pasak, socialinės pedagogės, svarbiau yra ne perdėtas rūpestis, o vaiko mokymas, kaip reaguoti į situacijas, kai kažkas vaikui nepavyksta taip, kaip jis nori, arba nepavyksta taip greit, kaip nori. Ir šioje situacijoje D. Ankštutė siūlo pažiūrėti į viską „iš šalies“. Pasak jos, suaugusiųjų pagalba vaikui turėtų būti, kai jos tikrai reikia, o ne tapti norma. Kai vaikas jau apsipranta su nauja aplinka, mokytojais, būrelių vadovais, įstaigos bendruomene ir kitais vaikais, ateina laikas pradėti mokytis toje aplinkoje galiojančių elgesio normų. Vaiko stebėjimui pakanka poros mėnesių, vėliau su vaiku dirbantis suaugusysis sukauptą informaciją įvertina, išanalizuoja ir gali ją aptarti su tėvais, kitais įstaigos bendruomenės nariais. Jei su vaiku dirbantis pedagogas mato, kad tėvai per daug veiksmų atlieka už jį , reikėtų aptarti šią padėtį, nes pasitaiko situacijų, kai vaikai matydami kitų tėvelių veiksmus pradeda to paties reikalauti ir iš savųjų.
Lietuvos vaikų ir jaunimo centras primena, kad norint užauginti savarankišką asmenybę, pirmiausia reikia pasitikėti savo vaiku ir aplinka, į kurią Jūs jį atvedėte. Stebėdami ir netrukdydami vaikui mokytis Jūs padėsite daug labiau, nei viską atlikdamas už juos. Juk geriausias mokymas – tai pavyzdžio rodymas, skatinimas ir bendras džiaugimasis vaiko sėkmėmis.