Su pokyčiais susiduriame kasdien. Tiesa, kartais jie būna dideli ir su jais sunkiau susitaikyti, pavyzdžiui, nėra lengva prisitaikyti, kai įsiliejame į naują kolektyvą – darželį, būrelį, mokyklą ar darbą; kai vyksta permainos šeimoje – išeina ar randasi nauji namiškiai; kai keliamės gyventi į naujus namus, kitą miestą ar šalį.
Permainos giliau paliečia vaikus, paauglius kurie dar neturi daug pokyčių patirties ir jiems ypač svarbus stabilumas, artimųjų palaikymas.
Apie tai, kaip padėti vaikui prisitaikyti prie pokyčių, adaptuotis, kaip žemė slysta iš po kojų, o galvoje – gaisras, pasakoja su Sostinės vaikų ir jaunimo centru HOBIVERSE bendradarbiaujanti psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė.
Pokyčiai – ne juokas
Tyrimai rodo, kad pradėjus lankyti darželį, kai šalia nėra mamos, vaikams būna labai sunku. Per pirmąsias 2 savaites streso lygį atspindinčio hormono – kortizolio koncentracija organizme išauga dukart (padidėja 75–100 proc.) ir išsilaiko per visą buvimo darželyje laiką. Būti naujoku, beje, sunku visada – didesnį ar mažesnį stresą išgyvena ir į kitą mokyklą pereinantys paaugliai, ir darbo vietą keičiantys suaugusieji.
Kad vaikas, ar kitas, vyresnis žmogus išgyvena streso būseną, galime įtarti, kai jis įsitempęs, nenori imtis jokios veiklos, nesidomi kitais bendraamžiais, auklėtojais ar aplinka. „Kai išgyvename pokyčių stresą, mūsų smegenyse tarsi pradeda liepsnoti laužas. Jei ugdymo įstaigoje vaikų priežiūros kokybė aukšta – jis gali rusenti palengva, bet gali įsiplieksti ir labai stipriai, iki visiško gaisro, valią paralyžiuojančių panikos atakų. Tuomet pagalba iš išorės yra būtina“, – pasakoja psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė ir pateikia keletą pirmųjų žingsnių, kurių turėtų imtis tėvai ar kiti suaugusieji.
Asmeninis ryšys su mokytoju, darželio auklėtoju ar kitu suaugusiuoju, kam vaiką patikite – tai sėkmės raktas į vaiko adaptaciją. Mokytoja vaikui yra tai, kas yra stabilu, kas kasdien pasitinka, nusišypso, apkabina, nestokoja dėmesio. Užsimezgus gilesniam tarpusavio santykiui galima tikėtis, kad vaikas nurims, patirs mažiau streso, jausis išgirstas ir geriau suprastas.
Pirmasis žingsnis į artimesnio santykio užmezgimą kurio nereikėtų praleisti, tai supažindinimas – pedagogo pristatymas vaikui, taip pat vaiko pristatymas būsimai grupei ar klasei.
Kai vaikas asmeniškai pažįsta mokytoją, klasės draugus, mokykla jam tampa kažkuo daugiau, negu tik pastatu ar sienomis. Išgirsti elgesio taisykles, naujus reikalavimus ir priimti juos, vaikui taip pat žymiai lengviau iš jau pažįstamo pedagogo, o ne bevardžio žmogaus.
Iš pirmo žvilgsnio niekutis, nedidelis ir nereikšmingas daiktas – kaštonas, rastas pakeliui į darželį, mamos segtukas, tėčio pirštinė – vaikui gali reikšti labai daug. Jei tokį nešiojasi kišenėje, gali į jį įsitverti, kai liūdna, neramu, baisu ar vieniša. Beje, tokius simbolinius tiltus su artimaisiais ar tuo, kas stabilu ir teikia džiaugsmo, mėgsta ir suaugusieji – dažnas piniginėje nešiojamės šeimos nuotrauką ar „laimingą“ monetą.
Įsitverti galima ne tik daikto, bet ir rutina, ritualu tapusios veiklos. Pavyzdžiui, prieš vedant vaiką į darželį, drauge išgerkite arbatos; arba keliaudami į grupę – skaičiuokite, kiek žingsnių nuo lauko durų iki spintelės. Jei tokia, pasikartojanti veikla taps įprasta, ji veikiausiai padės vaikui nusiraminti, pasijausti saugiau.
Vardan to, kad vaikas jaustųsi ramiau, tėvai taip pat turėtų kontroliuoti savo elgesį su vaiku: nurimti, neskubėti, susitvarkyti su savo įtampa ar nerimu, nes tai persiduoda aplinkiniams. Jei vaikas pajaučia, kad ir mamai neramu ar liūdna, jis gali pasijusti atsakingu, kad liūdina artimuosius ir užsikrauti papildomų emocinių sunkumų.
Pavyzdžiui, jeigu staiga mama nebegali drauge su vaiku ramiai mėgautis arbata prieš iškeliaujant iš namų (nes skubus, neplanuotas susirinkimas darbe), geriau, kad šią pareigą perimtų tėtis ar senelė, kurie gali tai padaryti be skubėjimo ir įtampos.
Kiekviename pokytyje yra ne tik sunkumų ar iššūkių, bet ir pozityvių, teigiamų dalykų – kas nepalaužia, tas užaugina. Svarbu turėti galvoje visas galimas rizikas bei elgesio modelius joms nutikus; tačiau dar svarbiau – įžvelgti pozityvią permainų pusę. Vietoje kalbų apie niūrius, liūdnus dalykus, pokalbyje su vaiku akcentuokite gerąją pusę – ne dabarties išsiskyrimą, o būsimą susitikimą; ne sunkią dieną pamokose, bet naujas žinias, atradimus ir tobulėjimą, taip pat bendravimą su draugais – kad vaikas turėtų ko laukti.
Ne retai pasitaikanti tėvų klaida – gąsdinantys „padrąsinimai“, tokie, kaip: na, ten tai sužinosi, ten tave išmokys, kaip reikia valgyti, tvarkytis, mokytis ar dar ką nors daryti. Jei norite padėti vaikui adaptuotis, reikėtų stengtis mažinti jų nerimą, žvilgsnį nukreipiant į gerąją pusę. Galvojant pozityviai lengviau atlaikyti iššūkius.
Jei vaikas išgyvena stiprias emocijas, negalima jo dar labiau gąsdinti. Pasitaiko atvejų, kai mama ar tėtis sako darželinukui, kad jei verksi, neateisiu Tavęs pasiimti... Po tokių „padrąsinimų“ padaugėja darbo psichiatrams ir psichologams. Beje, panašūs gąsdinimai labai sunkūs ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Vadovo žodžiai „jei nepadarysi šito darbo – tave atleisiu“ sukeltų stresą bet kam.
Kai vaikas liūdi ar pyksta – reikėtų tiesiog atspindėti jo ar jos jausmus, pavyzdžiui: suprantu, kad tau darželyje liūdna / mokykloje sunku ir neramu, kai negalime būti drauge su Tavimi.
Nesistenkite nusukti, nematyti, išvengti sunkumų. Vienintelis ir trumpiausias kelias juos išspręsti – išgyventi, išbūti drauge su vaiku visą procesą, jo labai neužtęsiant.
Jei atvestas į darželį vaikas užsižaidė ir jūs tyliai, neatsisveikinę išeinate, jis gali pasijusti labai nesaugiai ir kitą kartą bijoti eiti žaisti.
Jei vaikas ko nors klausinėja, pavyzdžiui, kaip ilgai jam reikės pasilikti darželyje, tėvams vertėtų suprantama kalba jam paaiškinti, kada ateis jo pasiimti: „pamiegosi, pavalgysi, pažaisi – ir susitiksime“. Jei pažadėjote, būtinai laikykitės duoto žodžio, priešingu atveju prarasite vaiko pasitikėjimą. Pavyzdžiui, jei, sutartu laiku neateisite vaiko pasiimti iš darželio, jam bus tikrai labai baisu jūsų laukti; jis greičiausiai galvos, kad Jums kažkas atsitiko. Gali taip nutikti, kad jis nebe pasitikės jumis ateityje, ir ne tik pasiėmimo iš darželio, bet ir kitais klausimais. Pavyzdžiui, žodžius, „neklausysi – negalėsi žaisti“, gali suprasti, jog klausyti nėra prasmės, nes dar neaišku, kaip su tuo (ne)gavimu bus; arba žodžius „Tu man svarbus“ – taip pat gali interpretuoti savaip.
Gali būti, kad po visos darbo dienos naujoje ugdymo įstaigoje vaikas nebenorės eiti namo, atsikalbinės ir priešgyniaus. Tai nebūtinai reiškia, kad vaikui labai patiko. Gali būti, kad ji ar jis tiesiog nori jus priversti pasijusti taip, kaip jisai jūsų laukdamas jautėsi visą dieną: jis laukė – jūs neatėjote – tai dabar jūs palaukite!
Permainų laikotarpiu vaikas gali greičiau pavargti, jautriau reaguoti į kasdienius įvykius. Jis visą dieną iškentėjęs naujoje bendruomenėje – savarankiškai valgęs, rengęsis, miegojęs, mokęsis, dirbęs… grįžęs namo, gali jaustis, kad „viskas, padariau ką galėjau, nebereikalaukite iš manęs nieko daugiau.
Nepriimkite asmeniškai, tiesiog atsiminkite, kad naujoje situacijoje vaikui reikia daugiau mūsų jėgų meilės, kantrybės, laiko ir dėmesio.
Pabaigos akcentai
Sostinės vaikų ir jaunimo centras HOBIVERSE primena, kad adaptacija prie pokyčių – sunkesnis gyvenimo laikotarpis už įprastą.
Išgyventi ir prisitaikyti vaikui padeda ne mūsų priekaištai, pastabos ar drausminimai, bet parodyta kantrybė, šiltas bendravimas, asmeninis ryšys, mūsų pačių pavyzdys, smagios patirtys drauge.
____
Šis tekstas parengtas pagal vaikų adaptacijos temai skirtą seminarą, kurį pedagogams ir tėvams pravedė psichoterapeutė, vaikų ir jaunimo psichiatrė Dalia Mickevičiūtė.
Seminarų ir mokymų ciklą SAUGI VAIKYSTĖ organizuoja Sostinės vaikų ir jaunimo centras HOBIVERSE, palaiko Vilniaus miesto savivaldybė.
Žymos: adaptacija