Kūrybišku vadinamas žmogus, kuriantis kažką gražaus ir meniško, pavyzdžiui paveikslus, rankdarbius ar vaidmenis teatro scenoje. Tačiau kūrybiškumas visai nebūtinai turėtų būti siejamas su menu. Taip, šis gebėjimas padeda sukurti naują kokybę, tačiau ne tik mene. Su lankstaus ir kūrybiško mąstymo reikalaujančiais sprendimais kasdien susiduria inžinieriai, architektai, vadybininkai, pedagogai, daugybės kitų profesijų atstovai.
Pokyčiams visuomenėje vykstant žaibišku greičiu, su kūrybiškumu susiję gebėjimai tampa ypač svarbiais, nes padeda prisitaikyti prie nuolatinių pokyčių, spręsti realias, mažas asmenines ir globalias pasaulio problemas, kurti šalies konkurencingumą lemiančias inovacijas.
Kūrybiškai mąstančių specialistų poreikis visuomenėje tik auga ir tai tampa svarbiausiu iššūkiu šiandieniniam švietimui. Dėl nuolatinių pokyčių, didelė dalis to, ko šiandien mokome(-ės) mokykloje, bus beviltiškai pasenę jau po kelių dešimtmečių.
Kaip teigia kūrybiškumo, naujovių ir žmogiškųjų išteklių vystymo specialistas Seras Kenas Robinsonas, mokykla „rengia vaikus profesijoms, kurios dar neegzistuoja, darbui su technologijomis, kurios dar neišrastos, kad jie galėtų spręsti problemas, kurios dar neįžvelgtos”. Tokios profesijos, kaip kūno dalių gamintojas, užauginantis pageidaujamą organą ar kūno dalį, avatarų kūrėjas, projektuojantis ir valdantis virtualių žmonių hologramas ar vaikų dizaineris, kuriantis palikuonius pagal tėvų reikalavimus – gali tapti įprastomis netolimoje ateityje.
Kaip atpažinti kūrybingą žmogų dar mokyklos suole?
„Kūrybiški žmonės dažniausiai yra smalsūs ir atviri naujoms idėjoms bei naujoms patirtims, iššūkiams bei rizikai. Jie pakantūs neapibrėžtumui – netvarkai, faktų ir taisyklių trūkumui, prieštaravimams, nesuderinamumui. Jiems būdingas lankstumas, gebėjimas prisitaikyti prie kaitos, permainų siekis“ – mano Rima Bačkienė, švietimo įstaigų ugdymo organizavimo konsultantė, Lietuvos vaikų ir jaunimo centro seminarų lektorė. Vaikų kūrybingumas įprastai pasireiškia laisvumu, spontaniškumu, minčių, idėjų, sumanymų originalumu, atliekant mokyklines užduotis, taip pat įprastų idėjų kritika, naujų paieška ir radimu, – pastebi R. Bačkienė.
Vaikų kūrybiškumo atskleidimas ir įgalinimas – iššūkis suaugusiesiems: mokytojams ir tėvams. „Kiekvienas mokinys yra kūrybingas, tačiau dėl skirtingų gabumų (mąstymo lankstumo, vaizduotės), asmenybinių savybių (motyvacijos stiprumo, savarankiškumo, atkaklumo) ir pasirengimo (išsilavinimo, patirties) reiktų ieškoti skirtingų būdų jų kūrybingumui atsiskleisti“, – pastebi R. Bačkienė.
Kaip ugdyti vaikų kūrybiškumą?
Nors tėvai ir mokytojai vienbalsiai sutaria, kad kūrybiškumas yra labai svarbus, mažai kas įsivaizduoja, kokioje aplinkoje ir kokiomis aplinkybėmis geriausia jį ugdyti.
Viena svarbiausių kūrybiškumo ugdymo mokykloje sąlygų – pačių mokytojų kūrybiškumas. Pastebima, kad mokytojai organizuoja daugybę puikių renginių kartu su savo mokiniais, tačiau dar vis per mažai dėmesio skiriama kūrybiškumo taikymui, sprendžiant realias problemas. „Šiandien mokykloje per mažai dėmesio skiriama kasdieniam kūrybiškumui ir praktinių problemų bei dalykinių užduočių sprendimui. Bazinės žinios labai svarbios, bet kūrybingumo ugdymui labai svarbus gebėjimas jomis kūrybiškai pasinaudoti realiose, praktinėse situacijose. Norėtųsi plėsti mokytojų gebėjimą valdyti šią sritį“, – savo pastebėjimais dalinasi R. Bačkienė.
Kūrybingiausiai žmonės jaučiasi natūralioje aplinkoje – gamtoje ir aplinkose, kur vyrauja nešaltos spalvos, su gausybe natūralių, paprastų, vaizduotę inspiruojančių ir eksperimentuoti skatinančių detalių. Tai, deja, didelė priešingybė „išblizgintoms“ ir tuščioms kai kurių renovuotų mokyklų sienoms. Kalbant apie emocinės aplinkos poveikį – kurti įkvepia saugi aplinka, kurioje nebaisu klysti (o pakartotiniai bandymai ir klaidos – net skatinami) ar atrodyti šiek tiek kvailokai. Taip pat svarbus aplinkinių palaikymas, pripažinimas ir pasitikėjimas, laisvo pasirinkimo galimybė, demokratiški santykiai, – savo pastebėjimais apie aplinkos poveikį dalinasi R. Bačkienė.
Kokias kūrybiškumo ugdymo technikas galima naudoti užsiėmimų metu?
Režisierius Kirby Ferguson teigia, kad kūrybiškumo „raumenis“ užsiauginti galima nors ir pamažu, bet nuolat praktikuojantis. Jis išskiria tris žingsnelius kūrybiškumo link – kopijavimą, transformavimą ir derinimą (copy, transform, and combine).
Pirmasis žingsnelis – kopijavimas – natūrali mokymosi proceso dalis, padedanti suprasti techninę pusę – sandarą, problemų sprendimo būdus. Kopijuoti ar atkartoti galima garsių menininkų ar dizainerių darbus, gamtos mokslų eksperimentus. Antrojo žingsnelio – transformavimo ar pakeitimo pavyzdžiu galėtų būti radijo stotyse nuolat skambantys populiarių dainų remiksai. Šią techniką pritaikyti galima matematikos pamokose, taisykles ar formules išdainuojant pagal populiarių dainų melodijas.
Trečiąjį žingsnelį – derinimą puikiai iliustruoja virtuvė, kai suderinus skirtingus maisto produktus, gimsta nauja kokybė – patiekalas. Mokykloje tai išbandyti galima derinant kelias disciplinas – pavyzdžiui, matematiką, chemiją ar biologiją – vienoje pamokoje ar projekte. Tuomet užduotys turėtų būti formuluojamos atvirais klausimais, pavyzdžiui: „Kaip mes galėtume... ?“, „Kaip mes galėtume sumažinti mūsų klasės/mokyklos vandens suvartojimą dvidešimčia procentų?“ Atsakymai į tokius klausimus negali būti klaidingi (klaidos – nesuderinamos su kūrybiškumu), juose atsiskleidžia ne tik turimos žinios, tačiau ir turima pozicija, vertybės. Laisvas užduočių formulavimas turi daugiau privalumų: vaikai įpranta savarankiškai dirbti – rinktis, vertinti bei analizuoti informaciją, turi galimybę gilintis į labiausiai juos dominančius temos aspektus. O mokytojams tenka įkvepiančio ir nukreipiančio konsultanto vaidmuo.
Lietuvos Vaikų ir Jaunimo centras kviečia visus esamus ir būsimus ugdytojus – tėvelius, darželių auklėtojus, mokytojus – prisiminti, kad vaikai išmoks tiksliai to, ko mes juos mokysime ir kokius jų gebėjimus diena iš dienos ugdysime. Nuo mūsų priklauso, ar ateities karta tiesiog turės daug žinių (kurios, deja, nepaprastai greitai pasensta), ar dar ir mokės atpažinti ir kūrybiškai spręsti problemas.