Jums gali kilti labai natūralus klausimas: o kam jį žadinti, juk vaikai iš prigimties nepaprastai kūrybingi. Kai stebi juos žaidžiant pasineriančius į savus pasaulius, kai grožiesi fantastiniais piešiniais, klausai čia pat improvizuojamų dainų ar pasakojimų, negali atsistebėti ta vitališka vaikiškos vaizduotės galia. Tačiau ne vienas tėvas pastebi, kad tas spontaniškas gebėjimas nerti į fantazijos pasaulį yra tarsi išaugamas. Psichologai teigia, kad kūrybiškiausias laikotarpis yra iki darželio (3–4 metų). Vėliau kūrybiškumas, jei jis nėra ugdomas, pamažu ima slopti.
Kūrybiškumo ugdymas – ne vien meninis lavinimas
O ugdyti kūrybiškumą pačia plačiausia prasme, nesiejant jo vien tik su meniniu lavinimu, tikrai verta. Kūrybiškai į pasaulį žvelgiantys vaikai, anot pedagogų, daug laisvesni, jie geba lengviau priimti sprendimus, jų veikla, kalba ir bendravimas turiningesni, pasitikėjimas savimi stipresnis – jie tiesiog laimingesni ir džiaugsmingesni. Kaip pastebi LVJC neformaliojo ugdymo organizatorė Ieva Giniotytė: „Fantazija, vaizduotė, kūrybiškas požiūris į supantį pasaulį – tai vienas svarbiausių gyvenimo prieskonių, be kurio mūsų kasdienybė būtų prėska ir ne tokia įdomi. Vaizduotė mus tarsi išlaisvina, ji ugdo, padeda rasti savo kelią ir bendraminčių draugiją.”
Ji taip pat pripažįsta, kad vaikus reikia mokyti kūrybiškai žvelgti į VISAS gyvenimo situacijas, skatinti nebijoti reikšti savo minčių, nebijoti išsiskirti iš minios, būti kitokiu ir tikėti savo pasaulėžiūra.
Kas skatina kūrybiškumą ir neleidžia jam užsnūsti?
Visų pirma, kūrybiškumą skatina palanki ir psichologiškai gera atmosfera. O tai reiškia, kad vaikas turi augti ne tik nekaustomoje baimių ir įtampos saugioje aplinkoje, bet ta aplinka kartu turi būti nenuobodi, nevaržoma daugybės taisyklių ir griežtos drausmės. Štai ir iššūkis tėvams kūrybiškai išlaviruoti tarp vaikui suteikiamų laisvių rinktis ir aiškių ribų bei taisyklių nustatymo.
Skaitykite vaikui garsiai! Vien klausydamas istorijų ir pasakų jis „treniruos” savo vaizduotę. Kartu aptarkite istorijos siužetą, fantazuokite, kaip istoriją ar knygą būtų galima pabaigti. Taip pat kurkite ir savo istorijas, vaidinkite jas, žaiskite vaidmenų žaidimus.
Skatinkite meninę veiklą. Išbandykite kartu kuo daugiau raiškos priemonių, nuo molio iki akvarelės ir koliažų iš gamtoje ar namuose rastų daiktų. Sukurti kažką savo rankomis – nuostabi patirtis. Pasistenkite, kad vaikui nestigtų įvairių priemonių kūrybiškai veiklai ir nebūtinai tai bus pirkti dažai ar plastilinas, kūrybiškumą labai sėkmingai provokuoja ir audinių likučiai, akmenėliai, džiovinti augalai, pagaliukai, dėžutės, tušti indeliai ir pan.
Kuo daugiau laiko leiskite gamtoje. Čia reikia patiems susirasti „žaislų” ir susigalvoti veiklų, tad kankorėžiai sėkmingai virsta automobiliukais, o pagaliukai laivais ar pieštukais, kuriais galima piešti ant smėlio. Gamtos stebėjimas, tyrinėjimas taip pat provokuoja pačius netikėčiausius bei įdomiausius pokalbius, kai mokomasi formuluoti klausimus ir ieškoti atsakymų.
Įsileiskite vaikus į virtuvę. Taip, bus šiek tiek daugiau chaoso ir netvarkos, tačiau nieko nėra smagiau vaikui, kaip sudalyvauti tame paslaptingame produktų virsmo patiekalu procese. Skatinkite jį patį fantazuoti, kurti savo skonių derinius ar receptus.
Provokuokite vaiko mąstymą ir vaizduotę pačiais įvairiausiais klausimais. Klauskite jo nuomonės, skatinkite nebijoti klausti net pačių kvailiausių klausimų (nes tokių tiesiog nėra). Keturmečiai-šešiamečiai yra aistringi informacijos siurbikai, tad kartu ieškokite atsakymų į jiems įdomius klausimus, pavyzdžiui, kodėl šiaurėje meškos baltos…
Leiskite vaikui pačiam pabandyti spręsti iškylančias problemas. Nedarykite visko už vaiką, geriau padėkite jam suprasti, kad jis pats gali kurti save, užsiimti patinkančia veikla, ieškoti nepatirtų dalykų ir patirti tikrą atradimo džiaugsmą.
Jei tėvų kūrybiškumas snūduriuoja ir labai sunku prisiversti „kūrybiškumo pamokoms” namuose, kartu su vaiku išrinkite jį dominantį neformalaus ugdymo būrelį, arba paskatinkite išbandyti kelis ir išsirinkti labiausiai įtraukiantį.
Kas žudo kūrybiškumą?
Kūrybiškumo žudikas numeris vienas – televizorius, kompiuteris ir visi kiti ekranai. Susitelkimas į juos, tai pasyvus ir dirbtinis pasaulio pažinimo būdas. Jis nelavina nei vaizduotės, nei motorikos.
Taip pat ir žaislų perteklius bei ribotas jų funkcionavimas stabdo kūrėją vaikuose. Čia turėtų galioti labai paprasta taisyklė – geriau mažiau, nei per daug.
Tėvų kritika: „būk, kaip visi, neišsiskirk iš kitų, daryk kaip visi“, „kokias nesąmones čia kalbi?“, „kaip čia dabar pieši?“, „kaip čia dabar apsirengei?!“ tikrai neprisideda prie noro kurti… Nurodinėjimai, nuolatinis mokymas, kaip ir ką reikia daryti, vaikui pamažu suformuoja nuomonę, kad originalumas yra nepageidaujamas išsišokimas, o kūrybiniai ieškojimai – tik laiko švaistymas. Nuolatine kritika mes nužudome vaiko smalsumą ir apkartiname atradimo džiaugsmą.
Spaudimas būti kūrybišku – kitas kraštutinumas. Nepamatuotai dideli tėvų lūkesčiai taip pat numarina vaikų smalsumą, nes kai jam per sunku, kai kartelė užkelta per aukštai – dingsta visa motyvacija.
Lietuvos vaikų ir jaunimo centras primena, kad ugdant vaikų kūrybiškumą tėvai taip pat turi pademonstruoti ne tik savo kantrybę, dėmesį, patirtį, bet ir tą patį kūrybiškumą bei atvirą ir smalsų žvilgsnį į pasaulį ir savo vaiką.