(Ne)savarankiški, (ne)atsakingi, niekas jiems (ne)rūpi... ?
Patarimai, kaip ugdyti mokinių savarankiškumą
(Ne)savarankiški, (ne)atsakingi, niekas jiems (ne)rūpi... Tokiais ar panašiais epitetais vaikus bei jaunimą neretai apibūdina suaugusieji. Ar iš tikrųjų taip yra ir ką galėtume padaryti mes – tėvai ir pedagogai – kad situacija pasikeistų?
Mokinių savarankiškumas labai sumažėjęs dėl per didelės tėvų meilės ir globos, pastebi pradinukus ir paauglius lietuvių kalbos mokanti Šarūnė Stonienė. Pedagogės manymu, tėvai kartais pradeda gyventi savo vaiko gyvenimą ir nebeatskiria, kur yra pagalba, o kur jau patarnavimas. Todėl patys vaikai vis mažiau suka galvas dėl savo pareigų. Daugelis jų neturi atsakomybės jausmo, nes žino, kad jų sunkumus padės įveikti tėvai.
Šiandien mokykloje skiriamas dėmesys vaikų savarankiškumui ugdyti yra nepakankamas, – įsitikinusi Š. Stonienė. Pedagogė teigia, kad mokykla nepriklauso mokiniams, nes jie labai mažai ką gali daryti neprižiūrimi mokytojų: negali būti vieni kabinetuose, koridoriuje, valgykloje ir kitose patalpose. Visur nuolatos budi mokytojai. Suprantama, kad taip elgiamasi dėl saugumo, tačiau nuolatinė priežiūra ir kontrolė tikrai nepadeda ugdyti atsakingų ir savarankiškų asmenybių.
Kartais ir mokytojai per daug stengiasi apsaugoti vaikus. Pavyzdžiui, pastebėję, jog pirmokėliui sunkiai sekasi kirpti, ima žirkles ir iškerpa už jį. Suprantama, kad mokytojas jaudinasi, jog vaikas įsikirps, o tėvai pradės dėl to priekaištauti, tačiau abi pusės turi suprasti, kad mokykloje, kaip ir gyvenime, gali visko nutikti. Net ir įsikirpimas į pirštą yra natūralus mokymosi procesas. Juk vaikai nieko neišmoks, jei mes, suaugusieji, neleisime jiems mokytis. Ypač – savarankiškumo.
Mažėja ir vyresniųjų klasių mokinių savarankiškumas. Dėl technologijų, kurios labai palengvino žmogaus darbą, mokiniai tampa vis tingesni. „Nenoriu nuvertinti šiandieninės kartos – jie labai gerai išmano technologijas, puikiai kalba keliomis užsienio kalbomis, yra aplankę daugybę pasaulio šalių – tačiau pripratę gyventi patogiai ir neretai tingi dirbti,“ – pastebi Š. Stonienė. Vietoje to, kad žymėtųsi, kas rašoma lentoje, jie nori viską nusifotografuoti, nenori pasižymėti namų darbų užduočių, nes žino, kad visą informaciją ras elektroniniame dienyne.
Keletas Šarūnės Stonienės patarimų, kaip ugdyti vaikų savarankiškumą mokykloje:
- Pradėkite nuo tėvų – jie neturėtų tarnauti savo vaikams. Kitaip vaikai pradeda tinginiauti ir laukia kol viskas bus už juos atlikta.
Pirmiausia, savarankiškumo ugdymo svarbą aptarkite su tėveliais, ypač pirmokų. Tėvų susirinkimo metu paprašykite jų neatlikinėti vaikų užduočių, pradedant savarankišku vaiko apsirengimu-nusirengimu ir baigiant namų darbų užduočių atlikimu. „Prašau tėvų patikėti savo vaikais ir suprasti, kad jie tikrai gali patys užsitraukti užtrauktuką, pasikabinti striukę į vietą, pasinešti kuprines – reikia tik patikrinti kurpinės svorį, kad joje nebūtų nereikalingų daiktų. Vaikai patys moka ir užsirišti batus, o jei dar ir nemoka, labai greitai išmoks, žiūrėdami į draugus. Tad tėvams palinkėčiau turėti kantrybės ir išlaukti kol jie tai padarys“, – pastebi Šarūnė.
- Skatinkite tėvelius pasitikėti savo vaikais ir leiskite jiems patiems atlikti savo pareigas
Neretai tėveliai, po pamokų atėję į mokyklą, klausia, kokias užduotis vaikas turi atlikti namuose ir tai užsirašo. Tačiau išsiaiškinti namų darbų užduotis turėtų ne tėvai, o vaikas, kurio pareiga visas jas pasižymėti į savo sąsiuvinį. Tačiau kam vaikui stengtis, jei viską dar kartą pertikrina jo mama?
Nereikėtų tėveliams už vaiką į kuprinę dėti knygų, mokymosi priemonių, nes tai jo pareiga. Vieną, kitą kartą palikęs sąsiuvinį ar pratybas vaikas pastebi, kad turi dirbti dvigubai (klasėje gauna papildomų užduočių, namuose turi padaryti tai, ką draugai darė klasėje). Tai labai pagerina mokinių atmintį ir greitai ši problema išsisprendžia.
Jei reikia, galima paaiškinti vaikams namų darbų užduotis, tačiau jokiu būdu neatlikinėti jų už vaiką. „Pastebiu, jog tėvai neturi kantrybės paaiškinti savo vaikui užduočių, vietoj to, parašo teisingus atsakymus. Bet kas iš to? Ko išmoksta toks vaikas? Susidūręs su sunkumais jis tuoj pat šaukia „nesuprantu“ ir nieko net nebando daryti. Juk priprato, kad kažkas už jį gali padaryti jo darbus, tai kam stengtis?“, – įžvalgomis dalijasi Šarūnė. Pasak pašnekovės, kartais taip nutinka ir pamokų metu, mokiniai dar neperskaitę užduoties skuba šaukti, kad nesupranta, kaip reikia ją atlikti, ir laukia kol mokytojas jam paaiškins iš naujo. O pasitikslinus, kurio konkrečiai žodžio jis nesuprato, paprašius kelis kartus perskaityti užduotį, paaiškėja, kad viskas aišku, jis tiesiog tingėjo perskaityti sąlygą iki galo ir laukė, kol už jį tai padarys mokytojas.
- Skatinkite vaikus kiekvieną darbą atlikti iki galo
Ugdydami vaikų savarankiškumą skatinkite juos viską susitvarkyti patiems – jei pamokos metu buvo karpoma ir liko ant stalo šiukšlių, pasirūpinkite, kad jie jas išmestų ir susitvarkytų savo darbo vietą, pavalgius valgykloje – nusineštų nešvarius indus, prieš pamokas patys išsidalintų lentynoje sudėtus vadovėlius ir pan.
Lietuvos vaikų ir jaunimo centras atkreipia dėmesį, jog savarankiškumas ugdomas ne tik žaidimais ar įvairiais metodais, bet ir atkakliu darbu. Tai ilgalaikis, nenutrūkstantis procesas, kuris susideda iš menkiausių, kasdieninių smulkmenų, kurių vaikus turi mokyti visi suaugusieji, nebūtinai mokytojai. Ir ne tik patarimais, bet ir savo pavyzdžiu. Šiandieniniai vaikai gali būti ir savarankiški, ir atsakingi, ir rūpestingi, tik reikia jiems padėti to išmokti. O mokant – svarbu neprarasti kantrybės.
