Žvelgti į gyvenimą, kaip į stebuklą, mokėti džiaugtis mažais ir dideliais dalykais, akimirka ir amžinybe – nelengva, bet labai svarbi užduotis.
Laimingiems vaikams, rodos, viskas einasi paprasčiau – jie auga greičiau, mokosi geriau, bendrauja lengviau, yra kur kas aktyvesni, jautresni, veiklesni.
Beje, džiaugtis gyvenimu, tai nereiškia į pasaulį žvelgti pro rožinius akinius. Greičiau priešingai – matyti esamą situaciją, bet jos nebijoti, nespalvinti tamsiausiomis spalvomis, nepripildyti sunkiomis, mintis kaustančiomis emocijomis.
Pozityvumo, kūrybiškumo kiekvienoje gyvenimo situacijoje mokyklos dar nelankančius vaikus mokinanti Lietuvos vaikų ir jaunimo centro pedagogė Ieva Manarkienė įsitikinusi, kad džiugiai priimti ir drąsiai spręsti gyvenimo iššūkius galima išmokti – ir tam labai padeda įvairios meninės veiklos, geras suaugusiųjų pavyzdys, pozityvi aplinka ir pasakos.
Mokėti džiaugtis – svarbus įgūdis
Šiandieniniai vaikai yra kitokie, nei buvo prieš dešimt metų. Jie smalsūs, atviri pasauliui, laisvi, linkę išbandyti tai, kas jiems įdomu ir nauja. Jie drąsiai kelia sunkius klausimus, atvirai reiškia mintis bei laisvai atsisako to, kad jiems neįdomu. Tačiau jei pamoka, žaidimas, būrelis ar kitas užsiėmimas jiems ne prie širdies – tikras iššūkis įtraukti juos į aktyvią veiklą.
Tačiau didelė dalis mažųjų, deja, nesijaučia laimingi ir giliai savyje nešiojasi gausybę neatsakytų klausimų bei skaudulių. Ypač tie, kuriems dalį tėvelių (amžinai užsiėmusių) dėmesio pakeičia ekranai.
Tai pastebi Ieva Manarkienė, – aktyvi, žaisminga LVJC „Mažųjų kūrybos erdvių“ būrelio ir stovyklos vadovė, jau keletą metų mokinanti vaikus džiaugtis gyvenimu ir pozityviai priimti iššūkius. Ir ji pasirengusi pasidalinti savo įžvalgomis / atrastais būdais, kaip šią situaciją pakeisti – išsilaisvinti nuo baimių ir negatyvių minčių, pažinti savo emocijas, pasitikėti draugais, drąsiai bendrauti, svajoti, eksperimentuoti, kurti.
Kaip ugdyti mokėjimą džiaugtis?
Visų pirma, gyvenimo džiaugsmų mažylius Ieva mokina per judesį, garsą ir ritminius žaidimus, keturmečiams ir vyresniems pridėdama dar ir teatro elementų. Šios menų, ritmo, improvizacijų veiklos veiksmingesnės už žodžius ir tinka visiems – vaikams ir tėveliams.
„Menai padeda laisvai, improvizuotai reikšti savo jausmus bei mintis. Tokia kūrybinė improvizacija labai naudinga kiekvienam – ir vaikui, ir tėveliui. Net jei mažieji pradžioje būna nedrąsūs, supykę ar liūdni – vis tiek skatinu, kad įsitrauktų, atsivertų ir ritmu ar spalvomis papasakotų tai, ką šiuo metu jaučia. Tuomet nelieka nuosėdų bei nuoskaudų, kurios trukdo kartu dalyvauti ir kurti. Dažniausiai šis būdas suveikia ir finale matau iš laimės krykštaujantį vaiką“, – dalinasi meistriškai įvairius menus į vieną veiklą sujungianti Ieva.
Antrasis dalykas, ką vaikų tėveliams bei pedagogams svarbu žinoti – kaip ir visų kitų dalykų, reaguoti į gyvenimo sunkumus, bendrauti tarpusavyje vaikai mokinasi iš suaugusiųjų. „Savo užsiėmimuose nematau kitokio būdo ir prasmės, kaip tik pati bendrauti su vaikais džiaugsmingai, nebijoti daug juoktis, reikšti emocijas ir besąlygiškai priimti vaiko man atgal skirtus džiugesio pliūpsnius“, – dalinasi mažylių pedagogė, stovyklos vadovė. Kartais situaciją apsunkina iš šeimos atsineštas visai kitoks – niūresnis žvilgsnis į pasaulį. Tuomet procesai trunka ilgiau, bet bendradarbiaujant su tėvais – įveikti juos visiškai įmanoma. Ypač, jei su vaikais bendraujame ilgesnį laiką – visą savaitę nuo ryto iki vakaro trunkančioje dienos stovykloje.
Būreliai ir stovyklos mažiesiems – geriausia gyvenimo mokykla
Mažųjų, ikimokyklinukų stovyklose labai daug pasakų. Jos vaikų ugdymui(si) ypač naudingos, nes talpina savyje daug iš senųjų laikų ateinančios išminties. „Undinėlės, Mažojo princo, Miegančiosios gražuolės ar Pinokio istorijose kalbama apie tai, kad gyvenimas būna ne tik šviesus ir lengvas, bet ir skausmingas bei sudėtingas – ir tai normalu; kad gėris kovoja su blogiu, o šių kovų pabaiga ne visada tokia, kaip norėtų jaunieji jų klausytojai“, – savo pastebėjimais dalinasi Ieva Manarkienė. Pasak pedagogės, „liūdnos istorijos ar pasakos pabaigos nereikia bijoti – kad ir kaip sunku vaikui būtų su ja susitaikyti, dažniausiai nurodo į labai svarbią pamoką, kurią privalu išmokti ar nepraleidžiamą asmenybės brandos ir augimo etapą“.
Rugpjūtį vyksiančioje LVJC „Mažųjų kūrybos erdvių“ dienos stovykloje PASAKOS, kuriai rengia Ieva Manarkienė, kartu su jaunosios kartos menininke, iliustratore-komiksiste Anna Pencil Mood, vaikai nuo pirmos iki paskutinės dienos bus su pasirinktais pasakų herojais – dainuos jų arijas, improvizuos įvairias gyvenimiškas situacijas su jais, kurs jiems šokius bei popierinius rūbus, spalvomis dekoruos jų erdves ir veiks daug kitų smagių dalykų. „Labai svarbu, kad vaikai suprastų, jog gyvenimas irgi gali stebuklingas, kaip ir pasaka. Jį galime susikurti tokį, kaip Mažojo princo, Buratino, nuostabiosios undinėlės arba kaip piktojo burtininko bei nemalonios raganos. Dažniausiai – tai mūsų pasirinkimas ir vidinis darbas – kokią pasaką tu, kai užaugsi, susikursi savo gyvenime.
Visas LVJC vasaros stovyklas rasite čia
https://lvjc.lt/bureliai/stovyklos/