Vaikai – pasaulio kūrėjai ir gelbėtojai. Ar tai įmanoma?

„Gal ir norėčiau savo aštuntokams suteikti daugiau laisvės, tačiau kaip galiu būti tikra, kad jie elgsis atsakingai – neužgaus vienas kito, netinginiaus ir nesugriaus klasės?“, – nuogąstavimais dalijasi klasės auklėtoja pokalbio metu.

Ką gali padaryti mokytojai, kad vaikai atsakingai ir pagarbiai elgtųsi, su draugais ir aplinka ?

Laisvė ir atsakomybė – neatsiejamos sąvokos

Atrodytų, kuo mokinių ir mokytojų santykiuose daugiau hierarchijos, mokytojo įvestų taisyklių, tuo lengviau ir paprasčiau dirbti. Sutinkate? Anaiptol. Tai tik ramybės iliuzija, laikina tyla prieš audrą. Moksleiviai, netekę teisės spręsti ir veikti savarankiškai, ilgainiui praranda ir dalį atsakomybės, ją perkeldami ant mokytojo pečių. Nuo prisiimtų sunkiai pakeliamų pareigų patiems viskuo rūpintis, už viską ir visus atsakyti, jie pavargsta: santykiai su mokiniais blėsta, dėmesys pamokų turiniui menksta... Jei vaikams nuobodu ir nebeįdomu, jei mokytojas jų nebeįkvepia, kaip asmenybė, jie praranda motyvaciją veikti, kurti, pozityviai elgtis.

Tai kaip, vis dėlto išlaikyti demokratinius santykius klasėje, neužgožiančius nei vienos pusės? Kaip palaikyti santykiuose su mokiniais laisvės ir atsakomybės balansą, kad abiems pusėms būtų lengva ir įdomu dirbti? Kas apskritai ta atsakomybė? Ir kaip ją, būtiną sąlygą laisvei, ugdyti?

Atsakomybė negali būti siejama su prievarta

Neteisinga kalbėti apie atsakomybę tik kaip apie pareigą – darbus, už kuriuos vaikas atsakingas: nuvalyti lentą, susidėti vadovėlius ant stalo, paruošti namų darbus... Atsakomybė negali būti priverstinė. Tai ne prievarta, o vertybių sistema – požiūris į gyvenimą, aplinką ir kitus žmones, laisvių, teisių ir pareigų suvokimas.

Atsakomybės jausmo neįmanoma primesti

Net jei vaikas iš pažiūros ir labai pareigingas (skaito, ruošia namų darbus, nevėluoja į pamokas...) tačiau negali priimti atsakingų sprendimų – jis tiesiog išmokytas laikytis taisyklių, tačiau su atsakingumu tai mažai ką turi bendro. Jo gebėjimas spręsti ir rinktis remiantis vertybių sistema nėra pakankamai išugdytas. Atsakingumo nebuvimo požymiai – nepagarbus elgesys su šalia esančiais – mokytojais, draugais, tėvais, aplinka.

Kaip ugdyti(s) atsakomybę?

Būti dėmesingais vaikui: jo emociniams poreikiams, kylantiems klausimams, abejonėms, nuoskaudoms. Nereikėtų vengti ar menkinti vaiko minčių, apeidinėti jo keliamų problemų. Dažniausiai pasitaiko 4 „vengimo scenarijai“: neigimas (Tu iš tiesų taip nemanai, ar ne? Tau juk nerūpi, kas ten vyksta už mokyklos durų..), atsisakymas pripažinti (Čia juk ne tu taip sugalvojai? Kas tave primokė), nuslopinimas (Jei dar kada nors šitaip pasakysi, išmesiu iš pamokos...) ir pagrąžinimas (Iš tiesų tu juk nesijauti taip baisiai. Dabar tu tiesiog blogos nuotaikos, o rytoj viskas atrodys kitaip).

Klausykite ir stebėkite vaikus – kas jiems rūpi, kuo ir kaip jie gyvena. Piktinasi patyčiomis, nepatenkinti mokyklos ar bendruomenės vadovybės sprendimais ar neveiklumu? Kitų mokytojų elgesiu? Norėtų savo mokyklose įvesti kokių naujovių – pasistatyti rūšiavimo konteinerius ar geriamo vandens aparatus? Kalbėkitės su jais apie tai. Išsiaiškinkite, kodėl vaikai taip jaučiasi, nemenkinkite jų požiūrio.

Vietoje standartinių frazių stenkitės įsigilinti ir skirti laiko pokalbiui. Problemas reikėtų ne užglaistyti, o išspręsti, kad ateityje jos nesikartotų. Tai yra pirmas ir svarbiausias žingsnis, skatinantis vaiko atsakomybę.

Pasitikėkite mokiniais

Atsakomybę už naujos medžiagos pateikimą kartas nuo karto galite patikėti vaikams, skatindami juos pačius kelti klausimus ir ieškoti į juos atsakymų bei spręsti problemas, o ne pateikti jiems jau „sukramtytą“ informaciją, kurią reikia tik atsiminti.

Organizuokite mokiniams eksperimentus bei tyrimus. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti toks: mokiniai surašo, ką jau žino nauja, ketinama nagrinėti tema, tuomet atlieka eksperimentą, tyrimą ar nuomonių apklausą ir žiūri, kuri išankstinė informacija pasitvirtino, ką naujo sužinojo.

Domėkitės mokiniais

Kartu su vaikais sekite savo bendruomenės ar šalies aktualijas bei diskutuokite apie jas. Nagrinėkite temas iš įvairių pusių, skatinkite juos atsakingai ieškoti sprendimų vienai problemai spręsti, parodykite, kad ir nuo jų daug kas priklauso.

Tai padaryti gali padėti dalyvavimas bei savo iniciatyvų įgyvendinimas projektuose, orientuotose į panašias problemas, kurios rūpi Jūsų mokiniams. Tai paveiku dar ir todėl, nes būna įtraukti žymūs, vaikų ir jaunimo mėgstami žmonės – visuomenės, meno, verslo lyderiai. Temos – pačios įvairiausios: nuo rūpinimosi švaria aplinka (taupyti, rūšiuoti, rūpintis antriniu panaudojimu, sveika gyvensena) iki bendruomenės teisių atstovavimo ir gynimo valdžios institucijose.

Pavyzdžiai:

Jaunimo atsakingumo ugdymo projektas „Galiu?!“ įgalina jaunus žmones spręsti bendruomenės ir jaunimo problemas, į pagalbą pasitelkiant piliečių tarnus – politikus ir valstybės veikėjus. Jaunimas, bendraudamas su sprendimų priėmėjais galės išsakyti savo nuomonę apie matomas problemas jų aplinkoje, pasiūlyti galimus sprendimus. Taip skatinamas dialogas leis pajausti, kad esi svarbus, gali veikti, būti išklausytas ir kartu esi atsakingas. Vienas iš kertinių jauno piliečio atsakomybės momentų nacionaliniu mastu yra balsavimo teisės suvokimas. „Galiu?!“ skatina balsavimo teisę suprasti ne tik kaip prievolę, o ir kaip privilegiją, kuri leidžia prisidėti prie priimamų valstybės sprendimų, bei juos įtakoti. Daugiau informacijos: http://lvjc.lt/galiu/

Darni mokykla – padeda mokiniams pažinti darnaus gyvenimo įgūdžių būtinumą ir prasmę. Suteikia jiems žinių ir gebėjimų reikalingų kurti tvarias ugdymo įstaigų bendruomenes, gebančias veiksmingai valdyti ir naudoti išteklius, derinant aplinkos apsaugą, socialinį teisingumą ir ekonomikos vystymąsi. Programoje „Darni mokykla“ dalyvaujantys vaikai, įgavę žinių ir gebėjimų darnaus vystymosi tema, skatinami prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, kurie turi poveikį ne tik gamtai, mus supančiai aplinka, bet ir visuomenei.
Daugiau informacijos: http://lvjc.lt/darni-mokykla/

Lietuvos vaikų ir jaunimo centras pastebi, jog vaikas tiesiog negali mokytis atsakomybės, matydamas, kaip jo mokytojai ar tėvai jos vengia ir nuolatos bėga nuo to, kas jiems nepriimtina. Kaip vaikas gali būti jautrus kito problemos, jei tėvai jo didžiulę bėdą savo neigimu ir abejingumu pavertė niekais? Pavyzdys – geriausias mokytojas. Vienintelis tinkamas elgesio būdas - įsijausdami į vaiko emocijas, stengiantis padėti – tik taip išmokysime vaikus atsakingai žvelgti į kitą žmogų ir priiminėti tinkamus, apmąstytus sprendimus.