Bendrojo ugdymo mokyklose yra svarbu žinios, bendrieji lavinami dalykai, o kaip saviraiška? Kiek daug dėmesio skiriama saviraiškai, kuri motyvuotų, skatintų pasitikėjimą savimi, keltų savivertę? Atsakymo toli ieškoti nereikia – nedaug. Viena iš išeičių – popamokinė veikla. Vaikams kaip ir suaugusiesiems yra būtina saviraiška. Jausmas, kad esi tinkamoje vietoje, kad esi tarp savų ir darai kažką savo širdžiai mielą ir prasmingą. Galėdami išreikšti save, vaikai įgauna daugiau pasitikėjimo savimi, jiems ima labiau sektis mokykloje, dingsta vidinis nepilnavertiškumo jausmas.
Įprastai saviraiška gali būti susijusi su tiesioginiais veiksmais (pasakymu to, ką galvoju ir kaip jaučiuosi) ir su netiesioginėmis veiklomis (per menus, sportą, lyderystę, savanorystę ir kt.). Kiekvienas iš mūsų bendraudamas su kitais nori suprasti ir išreikšti save, nori būti savimi ir neužsidėti kaukės, nori realizuoti savo kūrybinį potencialą – visa tai yra saviraiška, kurią yra labai svarbu patirti.
Gyvenime yra aktyvių vaikų, kurie nori visko, todėl dažniausiai ypatingo paskatinimo neprireikia. Pastarieji visur aktyviai dalyvauja ir galiausiai atranda savo veiklą. Sunkesniu uždaviniu tėveliams tampa uždaresnio būdo vaikai. Tokiais atvejais, reikėtų nepamiršti kalbėtis su savo atžalomis. Skirkite laiko paklausinėti, kokia veikla patinka vaikui, kas teikia didžiausią džiaugsmą, o jei jis nekalbus – stebėkite, kur sužiba jo akys. Veiklų išbandymui ypatingų įgūdžių nereikia, o išmėginę ir kiek labiau paskatinę, tikrai nenusivilsite. Galimybių šiais laikais yra daug, svarbu sutelkti dėmesį į vaiką, o ne į asmeninius tėvystės privalumus.
Mokymo įstaigos pasirinkimas – svarbus etapas ne tik dėl strategiškai patogios vietos mieste, bet ir dėl programų turinio organizavimo. Pavyzdžiui, neformaliojo vaikų ugdymo įstaigų paskirtis yra per įvairias veiklas ugdyti vaikų asmeninius, socialinius ir kitus bendruosius gebėjimus. Paprasčiau tariant, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais. Formalųjį švietimą papildančio ugdymo (FŠPU) – pagal ilgalaikes programas sistemiškai plėsti tam tikros srities žinias ir dalykinius gebėjimus. Jeigu vaikas nori profesionaliai mokytis konkrečios srities, būtų tikslinga pasirinkti FŠPU, o jei tobulinti pasirinktos meninės, sporto ar kitos veiklos ir kartu bendruosius gebėjimus (bendravimą, bendradarbiavimą, pasitikėjimą, kūrybiškumą ir kt.), vertėtų lankyti neformaliojo vaikų ugdymo įstaigas.
Būna atvejų, kad dėl užimtumo tėveliai vengia geriau susipažinti su veiklos programa, ir be reikalo. Veiklos programa pagal individualius poreikius dažniausiai nekinta, tačiau yra atsakinga už tai, ar vaikui bus sudarytos sąlygos (ar ne) išreikšti save. Net ir vienodų veiklų programa gali labai skirtis. Vienos iš jų – siauresnės, orientuotos daugiau į teoriją, kitos – visapusiškos, sudarytos ne tik teorinėms žinioms, bet ir praktiniams gebėjimas įgyti. Prieš leisdami vaiką į užsiėmimus, įsitikinkite, kad programoje yra to, ko jums reikia. Tarkime, ar yra numatytas teorinių žinių gavimas, aktyvus bendravimas su bendraamžiais, gebėjimų įprasminimas koncertuose, konkursuose, varžybose ar tiesiog neapsiribota tradiciniu ugdymu „tarp keturių sienų“, t. y. egzistuoja galimybė keliauti ir taip geriau pažinti pasaulį.
Kartu su mokytoju galima nugriauti kalnus ir pastatyti tai, ko iš tikrųjų reikia. Kitaip tariant, tik su savo darbą išmanančiu žmogumi gali vykti sklandus, kokybiškas ugdymas. Tokius stereotipus kaip „geras mokytojas yra tas, kuris daug žino ir moka suvaldyti net ir neramiausius vaikus“ ar „globėjiškas kaip mama ar tėtis“, reikėtų mesti į šalį ir ilgam. Dabartinei kartai reikia ne antrų tėvų, brolių, sesių ar draugų, o šiuolaikiškų mokytojų-pedagogų. Rolės, kuri galėtų ne tik perduoti savo gerąją patirtį, užtikrintų saugią aplinką užsiėmimų metu, bet ir būtų autoritetu, motyvuotų ir padėtų mokiniams atsiskleisti. Pasidomėkite, kokių kompetencijų mokytojui patikite vaiką. Jeigu tokia informacija viešai neskelbiama, nepraleiskite progos susipažinti su juo asmeniškai. Dauguma kokybiško ugdymo siekiančių įstaigų suteikia galimybę vaikams pirmus užsiėmimus išbandyti nemokamai, o tėvams – po jų pasikalbėti ir su pačiais mokytojais. Jeigu vieno susitikimo per mažai, o žodinė informacija skamba neįtikinamai, dvejones galite išsklaidyti stebėdami kiek vėliau organizuojamus atvirus užsiėmimus.
Nauja, viskas nauja! Neretai tik pradėjus vaikams lankyti užsiėmimus, per didelis tėvelių rūpestis ima gąsdinti juos pačius labiau nei vaikus. Nusiraminkite, viskas vyksta pagal planą – tai vadinasi adaptacija. Šiek tiek labiau išsigandę, nedrąsūs, bekaupiantys kelias ašaras ar, priešingai, perdėtos energijos, tiesiog nenutylantys dėl kalbų vaikai pirmuose užsiėmimuose yra natūralu. Švietimo įstaigos yra tam, kad ugdytų saugiai, o per didelis tėvelių rūpestis ir panika nenaudinga nei jiems patiems, nei vaikų adaptacijai. Jeigu įsibėgėjant veiklai, nepastebėsite vaiko progreso bei teigiama linkme kylančių emocijų – tai gali būti signalai, kad kažkas visgi ne taip. Kalbėkitės, aiškinkitės ir prireikus keiskite veiklą, o iki tol – leiskite vaikui nors šiek tiek apsiprasti. Visada bus pirmi kartai... tik reikia žinoti kaip reaguoti, o tuomet reaguoti tinkamai.
Šeimos – artimiausių žmonių palaikymas vaikams yra labai svarbus. O ypač mažiesiems, kadangi jų draugų ratas yra nedidelis ir tik laikui bėgant natūraliai prasiplečia. Pasistenkite, kiek įmanoma labiau vertinti vaiko pasirinkimą užsiimti norima veikla. Nekritikuokite, nesudarykite situacijos, kad vaikas jos atsisakytų tik dėl jūsų abejingumo. Atsiminkite, juk tai vaiko saviraiška – ne jūsų.
Lietuvos vaikų ir jaunimo centras primena, kad reikia kalbėtis ir skirti laiko savo vaikams, o ypač jų saviraiškos paieškoms. Jei ne – tai nors pasirodžius iniciatyvai, negesinti jos. Neuždaryti vaikų, neriboti jų galimybių. Žinoma, tai nereiškia, kad viskas galima, bet neturi reikšti, kad nieko negalima. Svarbu leisti vaikams atrasti ir užsiimti ta veikla, dėl kurios jie galėtų tapti geriausiais savimi.