Vis labiau įsigalintis nuotolinis mokymasis greičiausiai niekada neprilygs gyvam. Tačiau kai virtualios pamokos tampa vienintele galima ugdymo forma, svarbu atrasti būdų, kaip jas padaryti ne mažiau įtraukiančiomis ir įdomiomis.
Gyvo santykio ugdymo procese niekas nepakeis, tačiau, kaip pastebi vaikų psichologas, psichiatras, socialinio emocinio ugdymo ekspertas Linas Slušnys, ir nuotolinį mokymą(si) galima organizuoti gerai, nors ir kitaip.
Į ką visų pirma reikia atkreipti dėmesį? – psichikos sveikatos specialistas pasidalina keletu patarimų.
Paskaitos tipo pamokos – mažiausiai įtraukiančios
Dalyvauti nuotolinio ugdymo pamokose ar užsiėmimuose vaikams bus įdomiau, jei naudosime daugiau skirtingų metodų ir juos tarpusavyje kaitaliosite – medžiagos išdėstymą derinsime su darbu grupelėse, diskusijomis, kūrybinių sprendimų paieška.
Būtinos sąlygos – dinamika ir kūrybiškumas, puikus technologijų valdymas, taip pat daugiau atsakomybių ir laisvių suteikimas vaikams – nes informacija čia dalinasi jie, o mokytojai ją tik papildo ar nukreipia.
Mažiausiai veiksmingas metodas, deja, labiausiai mums įprasti paskaitų skaitymas / pamokos medžiagos išdėstymas su atsiskaitymu pabaigoje. „Iš savo darbo su mokiniais ir mokytojais patirties galiu pasakyti, kad po valandos dėstymo, aktyviais lieka mažiau nei pusė dalyvių. Visi kiti išsijungia kameras“, – dalinasi Linas Slušnys.
Beje, kaip pastebi psichiatras, menkas aktyvumas – ne vienintelis galimas atsakas į nuobodžius užsiėmimus. Jei vaikams nuobodu, jie ima trukdyti pamokai. Taip elgiasi ir geri mokiniai, turintys aukštesnius nei vidutiniai gabumus – jie pirmieji perpranta mokos medžiagą, greičiausiai atlieka užduotis, o kai laukti kitų pasidaro nuobodu – ima aktyviai, tačiau ne visada patogiai, reikštis.
Vaikai šiandien – žymiai drąsesni, negu prieš keletą metų. Jie laisviau kalba apie savo savijautą, moka įvardinti savo būsenas, geba drąsiai pasakyti savo nuomonę.
Aktyvumui padidinti – daugiau atsakomybės, savarankiško darbo grupėse
Vaikų įsitraukimą ir aktyvumą padidina darbas porose ar nedidelėse grupelėse atskiruose pasirinktos platformos kambariuose – formatą pakeitus labiau įtraukiančiu ir dinamišku, aktyvumas didėja. Didžioji dalis iki šiol dalyvavusiųjų incognito įsijungia vaizdo kameras.
Kalbėdamas apie rečiau naudojamus būdus aktyvumui padidinti, Linas Slušnys užsiminė apie vaikų konsultacijas mokytojui, kai mokytojas staiga prisimena kažko nežinantis, ir prašo vaikų jam padėti – „po vieną kalbėkite ir paaiškinkite man...“. Padėti mokytojui vaikams labai patinka, ypač, jei konsultacijų prireikia technologijų srityje, kurioje vaikai jaučiasi išties puikiais ekspertais. Žinoma, dažnai tokiais dalykais jų neapgausi, tačiau keletą kartų – puikiai veikia.
Kartais pedagogai patiki vaikams savarankiškai pasiruošti ir pravesti praeitų temų pasikartojimo pamoką. Mažieji mokytojai savarankiškai sprendžia, kokiomis programėlėmis naudotis, kaip išdėstyti kartojamą medžiagą. Šis būdas ypač naudingas, nes leidžia mokytojams pamatyti, ką vaikai įsiminė, o vaikams – išmaniai perteikti turimas žinias.
Kaip pastebi Linas Slušnys, vaikų įsitraukimas pamokoje didele dalimi priklauso nuo mokytojų aktyvumo ir kūrybiškumo. O mokytojams nuotoliniame mokyme, ypač sudėtinga, nes dėl vaikų dėmesio turi konkuruoti su tūkstančiais Youtube filmukų. Tačiau, pasak psichiatro, „dar nėra sukurto tokio filmuko, kuris būtų įdomesnis už mane gyvą. Tačiau tam ir turiu pasistengti – kažką nuveikti, sugalvoti“.
Siekti sąžiningumo – baudžiant ar skatinant?
Ar įmanoma vaikus nuotoliniame mokymesi paskatinti dirbti sąžiningai?
Linas Slušnys įsitikinęs, kad turint gerus, elektroninius įrankius, tai nėra sudėtinga.
Elementariam žinių patikrinimui puikiai tinka riboto laiko testai – susigundę atsakymų ieškoti Google to padaryti tiesiog nespėtų – iš 30 klausimų atsakytų į 4–5 ir vertinimas nebūtų geras.
Jei prie tiriamųjų ar kūrybinių užduočių vaikas užtruko ilgiau, ar dirbo kartu su klasiokais – nieko tokio. Juk jei užduotis atkilta – tikslas pasiektas, nors ir pasitelkiant visus galimus papildomus resursus. Nereikėtų reikalauti iš vaiko tokių dalykų, kurių net patiems suaugusiesiems laikytis būtų sunku ir neįdomu.
Jei už vaiką namų darbus atlieka tėvai – mokytojas neturėtų prisiimti atsakomybės už tokį tėvų elgesį. „Jei mama nesuvokia, kad įsikišusi ne padeda o kenkia – čia ne mokytojo problema“.
Mokytojo tikslas nėra bausti, bet paskatinti mokytis. Jei gavosi prasčiau – labai gerai, nes yra kur tobulėti. Juk ne dėl pažymio mokomės.
Tėvų dalyvavimas nuotoliniame ugdyme: ar tai svarbu?
Psichiatras pastebi, jog vaikai labiausiai nori įtikti savo tėvams, ne mokytojams. Todėl tėvai būtinai turėtų dalyvauti vaiko ugdyme ir bendradarbiauti su mokytojais, sprendžiant emocines ir ugdymosi problemas. Tėvams vertėtų dalyvauti visuose klasės susirinkimuose – ir metų pradžioje, keliantis ugdymosi tikslus, ir metų pabaigoje, apžvelgiant, kaip sekėsi jų siekti, ir tarpiniuose, kuriuose sprendžiamos kasdienybės problemos.
Socialinio ir emocinio ugdymo ekspertas, vaikų psichiatras Linas Slušnys šias įžvalgas išsakė švietimo aktualijų konferencijos Nestabilus ryšys: santykiai ir ugdymas nuotolinio mokymosi realybėje metu surengtoje plenarinėje pedagogų sesijoje, skirtoje „Bendravimo su mokiniais, jų įsitraukimo skatinimo ypatumams“, kuria spalio 8 d. surengė Lietuvos vaikų ir jaunimo centras.