Lietuvos švietimo sistemoje vis dažniau kalbama apie emocinį intelektą, vaikų emocinį, socialinį ugdymą ir jo poreikį šiandieninėje visuomenėje. Turime matematiką ir pilietinio ugdymo pamokas, tačiau emocinis ugdymas, jį jau taikančių mokyklų atstovų nuomone, nėra ir negali būti vienos pamokos „tema“. Valdyti emocijas, tinkamai bendrauti vaikas turi būti mokomas visą laiką, kol yra mokykloje, bet kurios pamokos ar pertraukos metu. Kokius metodus taiko emocinį ugdymą jau kelerius metus taikančios mokyklos?
Pokalbiai „vienas ant vieno“ – labai svarbūs
„Demokratinės mokyklos“ įkūrėjas Nerijus Buivydas pasakoja, jog jei šioje mokykloje tarp vaikų įvyksta konfliktas, bet kuris mokytojas, kuris tai pastebėjo, įsikiša, sustabdo moksleivius ir čia pat kalbasi apie tai: kas įvyko? Kodėl? Ar tinkamai reaguota į bendramokslio elgesį? Kaip kitaip buvo galima išspręsti šį konfliktą?
„Mokykloje turime tam tikrą priminimų ir pasekmių sistemą. Kai vaikas netinkamai elgiasi, iš pradžių gauna tik priminimą, vėliau – priminimą ir pasekmę už savo elgesį. Natūralią ir logišką. Vaikas gauna signalą, kad toks elgesys nebus toleruojamas“, – kalbėjo „Demokratinės mokyklos“ atstovas.
Mokykloje netoleruojamos patyčios, valdžios demonstravimas. Viena griežčiausių pasekmių – kai vaikas apskritai atskiriamas nuo bendramokslių ir kurį laiką negali su jais bendrauti. „Labai svarbūs šioje situacijoje – pokalbiai su suaugusiuoju. Kaip vaikas tą konfliktą suvokia jau emocijoms nuslūgus, atsitraukęs, kiek iš šono? Vaikas tokiu būdu bando suprasti savo ir kito žmogaus emocijas“, – sakė N.Buivydas.
Pašnekovo teigimu, kadangi vaikai yra labai skirtingi, taikyti emocinio ugdymo priemones jiems reikia skirtingu laikotarpiu. Tai – metus ir daugiau trunkantis nuolatinis procesas.
„Socialinis ir emocinis ugdymas yra labai imlus laikui. Be pokalbio „vienas ant vieno“ ar mažame rate nieko nebus. O pokalbiai atima daug laiko. Sakyčiau, kad didžiausias iššūkis – rasti laiko kalbėtis su vaiku būtent tuomet, kai kažkas nutinka, kai vaikui reikia to pokalbio, o ne tuomet, kai mums, suaugusiesiems, patogu. Svarbu suvaldyti ir savo emocijas, kai vaikai tiesiog išmuša iš vėžių. Negalima naudoti smurtinės komunikacijos“, – sakė N.Buivydas. Jo teigimu, už blogą elgesį skiriamos ne bausmės, o tam tikros logiškos pasekmės. N.Buivydas sako, jog „Demokratinės mokyklos“ mokytojai nuolat tobulinasi, dalyvauja įvairiuose mokymuose, gilinasi į vaikų psichologiją.
Neklaužada laikomas vaikas pats tuo patiki
Turbūt kiekvienoje klasėje buvo bent vienas mokinys, nepaklusęs taisyklėms, nuolat krėtęs išdaigas. Kaip į jį žiūrėjo mokytojai? „Jau šitas velnias, tai...“, „Kas iš tavęs užaugs?“
N.Buivydas sako, kad vaikas tokioje situacijoje girdi ir suvokia, kaip jį vertina aplinkiniai, vyresnieji. Kaip jam staiga pasikeisti, jei visi jį laiko nenuorama, padauža ar dykaduoniu? „Vaikas ir pats pradeda apie save taip galvoti: „Aš toks ir net negaliu kitoks būti.“ Tikrai įmanoma tokiam vaikui padėti ir, sakykim, „atsimokyti“ iš tų blogų įpročių, blogos patirties. Tačiau jam reikia patekti į kitokio emocinio santykio aplinką, kur suaugusieji gerbia mokinius ir vaikai, mokiniai gerbia suaugusiuosius. Tie vaikai pradeda iš naujo pažinti save ir iš naujo mokytis“,– sakė N.Buivydas. Paklaustas, ar dažnai yra kviečiamas į kitas mokyklas pasidalinti savo patirtimi, N.Buivydas linkteli galva ir sako, jog „Demokratinė mokykla“ buvo įkurta ne vien tam, kad čia besimokantiems vaikams būtų gera, tačiau ir kad mažais žingsneliais pavyktų daryti pokyčius Lietuvos švietimo sistemoje. Kartais – būti netgi savotišku gidu, vedančiu visą šią sistema viena kryptimi.
„Reguliariai kviečiamės įvairias mokytojų grupes į savo mokyklą. Norime, kad jie tiesiog stebėtų realius vaikus ir realias situacijas. Tai darome trejus metus – tiek, kiek veikia mokykla“, – sakė N.Buivydas.
Netinkamo elgesio atveju pamoka iškart stabdoma
Jei šios mokyklos atstovai kviečia mokytojus atvykti, ar tai reiškia, jog net eilinės pertraukos metu galima pastebėti akivaizdžius vaikų elgesio skirtumus? Ar jie kitaip bendrauja? Kitaip žvelgia į suaugusius? „Iš tiesų – taip. Vaikai yra drąsesni, laisvesni, sąmoningesni. Jie prisiima atsakomybę, priima nustatytas taisykles, todėl su jais galima lengviau susitarti. Jie yra įpratę, kad suaugusieji su jais bendrauja kaip su sau lygiais, todėl jie natūraliai priima suaugusius. Net atvykus užsieniečių delegacijai vaikai patys juos užkalbina, atsako į klausimus, noriai pasakoja apie savo mokyklą, gali paaiškinti, kaip kur nors nueiti. Jie prieina ir pasisveikina – tai svečiams pirmiausia ir krinta į akis įžengus į mūsų mokyklą“, – sakė N.Buivydas.
Pašnekovo teigimu, tokį elgesį lemia mokykloje sukurta saugi emocinė aplinka. Joje vaikai labiau pasitiki savimi. Visgi „Demokratinės mokyklos“ įkūrėjas prisipažįsta, kad netinkamas vaikų elgesys vis tiek „išlenda“. Vaikas nori vadovauti, rodyti savo galią prieš kitus. „Tai noras nesirūpinti kitais, primesti savo poziciją – netgi lipant per galvas. Tai – nėra pavyzdinis elgesys. Tokie dalykai vis dar kartais iškyla tam tikrame amžiuje ir tarp berniukų, ir tarp mergaičių. Mes, žinoma, reaguojame. Ir netgi nereikia laukti fizinių veiksmų ar žodžių – pašiepiančios gali būti ir mimikos, manieros. Jos gali kitą įskaudinti“, – sako N.Buivydas. Jo teigimu, tokioje situacijoje pamoka yra stabdoma ir vaikui užduodami klausimai: „Kaip manai, kaip kitas jaučiasi, kai tu tokiu tonu tai pasakei? Kai tu jį pamėgdžiojai? Kaip skauda širdelę išgirdus tokius žodžius? Juk mėlynės širdyje išlieka ilgiau negu ant rankos ar kojos.“
Tokie dalykai aiškinami ir kartojami, kartojami, kartojami tiek kartų, kiek reikės. Tol, kol vaikai supras. N.Buivydo teigimu, kartais tai aptariama individualiai su vaiku, kartais – klasės ratelyje. Jei suaugęs, mokytojas, jaučia, kad tam tikras elgesys virsta tendencija, dėl pokalbio „O kas yra draugystė?“ ar panašia tema be sąžinės graužaties galima sustabdyti, pavyzdžiui, matematikos pamoką. N.Buivydas savo mokykloje tai leidžia ir yra įsitikinęs, jog minėtų situacijų, santykių ir konfliktų sprendimas čia ir dabar yra svarbesnis už daugybos lentelę. „Kai situacija reikalauja dėmesio čia ir dabar, niekas už tai negali būti svarbiau. Jeigu leisi įsisiūbuoti netinkamam elgesiui, netinkamiems santykiams, vėliau reiks daug daugiau energijos viskam grąžinti ant teisingų bėgių“, – tokia įžvalga pokalbį pabaigė N.Buivydas.
Apie konfliktus kalba civilizuotai ir pagarbiai
Šiaulių rajono Aukštelkės mokyklos, garsėjančios inovatyviu ugdymu ir pasiekimais, direktorius Vaidas Bacys sako, jog jo vadovaujamoje įstaigoje taip pat taikomi demokratinės mokyklos principai. Tai reiškia, jog kiekvienas moksleivis turi teisę susirinkimuose kelti klausimus dėl įvairių mokyklos gyvenimo aspektų, siūlyti sprendimus. V.Bacys Aukštelkės mokyklą vadina bendruomenine mokykla. Tai reiškia, jog jos nariai daug dėmesio skiria ir pačiai bendruomenei: tėvams, vietos gyventojams. Jo teigimu, didelį postūmį bendrystei davė vadinamieji tarybos susirinkimai. Žinoma, tik įvedus šią iniciatyvą – direktorius prisipažįsta – juose kalbėdavo vien mokytojai ar kiti suaugusieji.
„Tačiau netrukus vaikai suprato, kad klausti, kelti klausimus, diskutuoti įvairiais klausimais yra normalu. Galime spręsti klausimus nuo to, kodėl nepatogus suolas, iki – kur vyks kita ekskursija, arba kalbėtis apie tarpusavio santykius. Vaikas gali pasisakyti ir apie savo konfliktą su mokytoju. Tačiau – civilizuotai ir pagarbiai. Manau, kad norint organizuoti socialinį emocinį ugdymą mokykloje, turi būti sudėliota tam tikra struktūra. Turi sau būti atsakęs į tam tikrus klausimus“, – sako V.Bacys.
Jis taip pat pritarė N.Buivydo patarimui, kad dalyko pamoka, pasireiškus kokios nors formos patyčioms, turėtų būti sustabdoma, mokytojas turėtų iškart reaguoti. „Santykiai konstruojami mokyklos kasdienybėje. O mokyklos kasdienybė – mokymasis. Mūsų mokytojai taip pat nuolat stengiasi tobulėti, nes svarbu, kad mokytojas gebėtų taikyti skirtingas strategijas. Esu didysis mokymosi bendradarbiaujant šalininkas, nes ši strategija ir kuria santykius! Jei išlaikysime tą sovietinio stiliaus pamoką (aišku, kai kurios pamokos liks tokios, kad mokytojas turės išaiškinti vieną ar kitą temą), jeigu vaikai tarpusavyje nebendraus, o tik klausys mokytojo pamokos metu, jie sunkiai išsiugdys socialinį emocinį intelektą“, – svarstė V.Bacys, atkreipęs dėmesį, jog darbovietėje mes taip pat dažniausiai per darbo dieną nemažai bendraujame su kolegomis.
Paklaustas apie didžiausius emocinio ugdymo iššūkius, V.Bacys teigia, jog sudėtingiau susitvarkyti ne su pačiais moksleiviais, o su išorine aplinka ir turima patirtimi. Kas ji?
„Tai – tėvai, suaugusieji, žiniasklaida ar tiesiog mada. Tuose pačiuose socialiniuose tinkluose gali formuotis patyčių mada arba gali formuotis nepakantumo patyčioms mada. Nepakantumas neigiamam elgesiui yra labai geras būdas. Suaugusieji taip pat daug nulemia. Ir kartais vis dar susiduri su požiūriu: „Mums vaikystėje irgi taip buvo ir nieko. Praeis“. Mūsų „gyvenimiška“ patirtis trukdo emociniam ugdymui!
Vaikai patys savaime nieko neišmoksta – juos kažkas išmoko. O mes turime prisirinkę tokių keistų stereotipų, pavyzdžiui, kad mokytojai valgykloje yra praleidžiami be eilės. Kodėl? Mokome, kad vyresnieji turėtų padėti mažesniems, bet vis tiek išlenda: „Na, aš buvau mažas, dabar tu turi pabūti mažas“, – sako V.Bacys. Jo teigimu, tam tikro elgesio gali išmokyti ir koks nors garsus atlikėjas – bet kas, ką vaikas laiko savo autoritetu, į ką nori lygiuotis.
Po trejų metų mokant vaikus socialinio ir emocinio ugdymo V.Bacys džiaugiasi, jog vaikai galiausiai pradėjo diskutuoti, kelti mokyklai aktualius klausimus.
„Na, o pokytis tarp suaugusiųjų – kad jie labai aiškiai išmoko atpažinti patyčias. „Asmenybės užrašai“ taip pat padeda išmokti vaikams analizuoti save. Nes mes nemėgstame reflektuoti, analizuoti savęs – mums tai atrodo beprasmiška. O ši veikla – tai ataskaita sau pačiam apie save“,– pasiekimus įvardijo V.Bacys.
Nuo ko pradėti socialinį emocinį ugdymą (SEU) mokyklose?
Anot Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos psichologės Sigitos Dirgėlienės, socialinio–emocinio ugdymo programų yra labai daug, tad pirmas darbas, kuris tenka mokyklų vadovams bei atsakingiems už SEU asmenims – su jomis susipažinti ir išsirinkti tas, kurios galėtų būti tinkamiausios. Programas pristato ir akredituoja Specialiosios psichologijos pedagogikos centras, pristatymai vyksta ir Švietimo ministerijoje programų kūrėjų iniciatyva.
Antras žingsnis – tinkamos ugdymo įstaigai SEU metodikos parinkimas. Labai svarbu, kad su programomis susipažinę ir atrinkę keletą labiausiai patikusių, vadovas su savo komanda, pristatytų jas mokytojų bendruomenei (visam dirbančiam joje personalui), kuri išdiskutavusi išsirinktų vieną, norimą įgyvendinti. Kartais vis dar susiduri su požiūriu: „Mums vaikystėje irgi taip buvo ir nieko. Praeis“. Mūsų „gyvenimiška“ patirtis trukdo emociniam ugdymui!
S.Dirgėlienė pabrėžia kito etapo svarbą – programos pristatymą tėvams, kurių įsitraukimas yra labai reikšmingas. Psichologė pastebi, kad labiausiai tėvus motyvuoja mokyklos vadovų dalyvavimas. Susipažinę su programa ir pamatę, kad čia nebus kalbama apie gerus ir blogus vaikus, tėvai toliau dalyvauja noriai ir atlieka jiems programoje numatytas užduotis. Išsirinkus SEU programą, mokytojai yra siunčiami įgyti reikalingų kompetencijų, kad gebėtų dirbti su mokiniais, tinkamai pasinaudoti mokymo medžiaga ir bendrauti su vaikais.
O toliau prasideda ilgas, nuoseklus darbas, kuris yra labai atsakingas ir dažnai pareikalauja papildomų veiklos valandų, tad mokyklų vadovams tenka užduotis sugalvoti įvairių motyvacijų būdų mokytojams.
15min.lt informacija
Žymos: seu seu-geroji-patirtis