Suvokti socialinio ir emocinio ugdymo svarbą prireikė laiko, tačiau nuo šių mokslo metų jis privalo būti integruotas į kiekvienos mokyklos gyvenimą. Iš pirmo žvilgsnio, tai neturėtų kelti sunkumų, nes jau ne vieneri metai gyvuoja nemažai programų, stiprinančių socialines ir emocines vaikų kompetencijas ir padedančių jaunajai kartai įgyti gyvenimui reikalingų įgūdžių. Socialinio ir emocinio ugdymo įtraukimas į lavinimo programą – sveikintinas žingsnis, siekiant kurti emociškai brandžią kultūrą mokyklose, tačiau kalbėdami apie tai vis gręžiamės į vaikus ir jų gerovę, bet ar nepamirštame mokytojų – socialinio ir emocinio ugdymo įrankių? Apie jų vaidmenį ugdant svarbiausias vaikų kompetencijas kalbamės su Pozityvaus ugdymo instituto įkūrėja, Lietuvos socialinio emocinio ugdymo asociacijos prezidente Irma Liubertiene.
Privalomas socialinis bei emocinis ugdymas ateina į Lietuvos ugdymo įstaigas. Džiugu, bet ar mokytojai tam pasiruošę?
Klausimas labai logiškas. Įvairios prevencinės socialinio emocinio ugdymo programos Lietuvoje veikia jau beveik 20 metų, tačiau šiemet jau įstatymu įtvirtinta, kad kiekvienas vaikas privalo išeiti bent vieną socialinio ir emocinio ugdymo programą per metus, kurios metu turi būti ugdomos penkios bazinės kompetencijos: savimonė, savitvarda, socialinis sąmoningumas, bendravimo įgūdžiai ir atsakingas sprendimų priėmimas. Ateities tikslas – integruoti šių kompetencijų ugdymą į kiekvieną dėstomą discipliną. Ir čia atsiremiame į mokytojo asmenybę – kiekvienas mokytojas pats turėtų turėti gerai išlavintas aukščiau minėtas kompetencijas ir savo pavyzdžiu jas demonstruoti. Mokytojas yra tikrasis įrankis, tačiau akivaizdu, kad neretam tų kompetencijų trūksta. Šiandien dirbantys pedagogai nebuvo to mokomi universitetuose, neturėjo įrankių ugdytis ir neturėjo pavyzdžių, kurie ugdytų.
Kyla natūralus klausimas, kaip ugdyti (ar tobulinti) mokytojų emocinį intelektą? Kas pasirengęs dirbti su mokytojų asmeninėmis kompetencijomis – mokyti juos atpažinti savo bei kitų emocijas ir suprasti, kokią įtaką mokytojo darbui jos turi?
Yra programų, skirtų ir mokytojų socialinių bei emocinių gebėjimų ugdymui. Tačiau iš jų mokytojai dar vis daugiausia tikisi įrankių, padėsiančių dirbti su vaikais, jie nėra nusiteikę ugdytis kaip asmenybės, skirti dėmesio sau ir savo asmeninėms bei socialinėms kompetencijoms, jų žvilgsnis krypsta į vaikus, o ne į save. Dar vis jaučiamas profesinės kompetencijos dominavimas ir jos kėlimo priemonių įtaka, tad mokytojams labai neįprasta ir nepatogu atsisėsti ir galvoti bei kalbėti apie save, jiems tai atrodo laiko švaistymas. Tačiau tame pačiame įstatyme numatyta, kad kiekvienas mokytojas kas ketverius metus privalo ugdyti savo emocinius socialinius gebėjimus, tad susidomėjimas programomis, skirtomis mokytojų kompetencijoms ugdyti, taip pat auga.
Turiu pasidžiaugti, kad mūsų mokytojai labai išprusę, turi aukštus profesinius gebėjimus, tačiau retas studijuoja save. Pozityvaus ugdymo instituto organizuotuose mokymuose jau dalyvavo apie 3000 mokytojų, kiekvieną sutinkame su 85 klausimais apie save. Klausimynas parodė, kad itin aukštas yra mūsų mokytojų pasitikėjimas savimi (profesija, žiniomis), tačiau mokytojo savivertės (savęs, kaip žmogaus vertinimas) indikatorius yra pats žemiausias. Mokytojai neatpažįsta savo emocinių būsenų, nesidomi jomis bei savo emocine savijauta ir mano, kad tai nėra su darbu susijusi tema. Bet juk mūsų tikslas – ugdyti vaikų savivertę, o kaip tai padaryti pačiam jos stokojant?
Kaip savivertės stoka veikia mokyklos, mokytojo ir mokinių santykius?
Savivertė ir pagarba kitam formuoja visos mokyklos aplinką. Štai keturios, skirtingus santykių modelius iliustruojančios, situacijos, iš kurių vertėtų pasimokyti:
1) „Aš blogas – tu geras”. Pavyzdžiui, mokytojas su žema saviverte save pozicionuoja kaip „blogą”, o tėvus, vadovus, ministeriją, kaip aukštesnius. Tačiau savivertė yra lygi pagarbai kitam, tu negali turėti žemą savivertę ir kitą gerbti, gali tik garbinti ir bijoti. Tokie santykiai neveda į bendradarbiavimą.
2) „Aš blogas ir tu blogas”. Tai pesimistinė ir destruktyvi pozicija, o tokia tikrai yra ne vienoje mokykloje, kur nebetikima, kad kas nors gali pasikeisti ir net nebandoma nieko keisti.
3) „Aš geras – tu blogas”. Jei švietimo ministerijos pozicija tokia, kad visi mokytojai blogi, mes žinom geriau ir viską keisim, jei toks požiūris sklinda ir iš mokyklų vadovų, hierarchinė sistema persiduoda ir mokytojo-mokinių santykiams. Kaip su tavimi, taip ir tu. Toks požiūris nieko nekuria.
4) „Aš geras – tu geras” – štai tikroji pagarba ir santykių siekiamybė. Nesvarbu iš kur tu atėjai, kiek tau metų, koks tavo statusas – mes visi verti pagarbos. Kaip ji ugdoma? Yra daugybė užduočių. Pavyzdžiui, kiekvieno mokytojo prašome į paskaitą mintyse „atsinešti” patį nemėgstamiausią mokinį ir išvardinti penkias jo geriausias savybes, stiprybes, vertybes. Būtent tokios užduotys priverčia pažvelgti į situacijas kitu kampu, atsitraukti ir nuėmus emocinę įtampą pamatyti žmogų, pažinti jį. Sakoma: „Nuteisimas yra supratimo priešas“. Kol stengiamės suprasti ir neskubame nuteisti kito, tol vyraus pagarba vieni kitiems paremti santykiai.
Su kokiomis dar problemomis ir iššūkiais susiduria šiuolaikinis mokytojas?
Manau didžiausi sunkumai mokytojams vis dar kyla bandant susikalbėti su vaikais. Šiuolaikiniai vaikai daug laisvesni, jie nebijo replikuoti, prieštarauti, jie net tyčiojasi, o mokytojas niekam negali pasiskųsti, pasiguosti, nes bijo sulaukti komentarų, „tai koks tu mokytojas, jei nesusitvarkai su vaikais”.
Mano nuomone, mokytojai dažnai nepasinaudoja savo stiprybe prieš vaikus pasirodyti silpnais, parodyti, kad pyksta, kad bijo, kad nežino. Pirmiausia tai padeda pelnyti vaikų pagarbą bei autoritetą.
Taip, mokytojo darbe yra daug streso ir krūvio, ir tai niekur nedings, mes tik galime išmokyti mokytoją būti atsparesniu. Tikrai nereta situacija, kai vaikai triukšmauja, o mokytojas, negalėdamas suvaldyti situacijos jiems rašo po dvejetą – iš pykčio ir bejėgiškumo, nes nežino, ką daugiau gali daryti. Kai mokaisi – įgyji įrankių ir žinojimą bei vidinę ramybę.
Ne vienas mokytojas po mokymų prisipažino, kad išmoko atsipalaiduoti, į daug ką reaguoti su humoru. Viskas aplink liko taip pat, bet mokytojo reakcijos pasikeitė, o su mokytojo reakcijomis keičiasi ir vaikų reakcijos, jie tampa ramesni, ima gerbti mokytojus, formuojasi nuoširdus ryšys. Taip pat mokymai padeda įvertinti kūrybiškumo galią. Štai vienos mokyklos matematikos mokytoja dalijosi patirtimi – vos pajutusi, kad klasė tampa nebevaldoma, duoda vaikams užduotį rašyti vienas kitam pirštu ant nugaros skaičius ir atspėti, ką kitas užrašė. Vaikams patinka kūrybiškos užduotys, jos motyvuoja, uždega. Kitos mokyklos direktorė taip pat atviravo, kad anksčiau nerasdavo kalbos su paaugliais, dažniausiai bendraudavo pakeltu tonu, o dabar pradėjo kitaip juos matyti, įsiklausyti į jų poreikius. Rezultatas – vaikai klausia direktorės, kodėl jos akys švyti ir tokia puiki nuotaika! Išvada viena – kai tu viduje sustiprėji, atsipalaiduoji, nebijai kartais iš savęs pasijuokti, kinta ir aplinkinių reakcijos.
Ar galima būtų pabaigai apibendrinti – kokio mokytojo reikia vaikams, kad jie augintų savąjį emocinį intelektą ir motyvaciją mokytis?
Reikia suprasti, kad mokykla nebėra žinių „perdavimo stotis”, kur kas svarbiau atmosfera, bendrystė, saugus santykis ir įkvepiančios asmenybės. Paklauskite vaikų, kokie mokytojai juos labiausiai įkvepia? Tarkim, man didžiausią įtaką padaręs ir įkvėpęs mokytojas buvo be galo griežtas, bet kartu ir labai autentiškas. Jis tikėjo savo prasme ir buvo ištikimas savo vertybėms. Jis tikėjo manimi kaip mokine, o tai kėlė mano motyvaciją mokytis. Negalėčiau įvardinti vieno konkretaus recepto, koks mokytojas yra geras, tačiau autentiškumas, prasmės matymas, sąžiningumas sau ir kitiems, pagarba mokiniui ir tikėjimas juo, elementarus žmogiškumas – yra būtini. Juk negalima tikėtis pagarbos sau negerbiant kito.
Žymos: seu seu-mokytojams seu-pedagogams