Amžinas klausimas – kokie tėvai savo vaikams turėtume būti – griežti, ar atlaidūs? Nors vienareikšmiško atsakymo nėra, norintiems užauginti aukšto emocinio intelekto vaiką, psichologai rekomenduoja rinktis griežtesnių tėvų vaidmenį. Žinoma, tik jokiu būdu „griežtas” šiame kontekste nereiškia visa kontroliuojantis, rėkiantis, nepagrįstai baudžiantis, viską draudžiantis. Būti griežtiems, reiškia gebėti kurti ir nuosekliai laikytis aiškių drausmės ir disciplinos principų. Tai ne tik įneša aiškumo į šeimos santykius, bet ir padeda užtikrinti emocinį vaiko saugumą. Tėvų nustatytos ribos ir konkrečios taisyklės vaikui reikalingos, tiesiog būtinos, kaip ir puodas sriubai išvirti.
Laisvė elgtis kaip nori – niekur neveda
Suteikdami savo vaikams neribotą laisvę elgtis kaip nori, jūs atimate iš jų galimybę ruoštis gyvenimui, kuriame neišvengiamai teks susidurti su daugybe taisyklių ir ribojimų. Tėvų atsakomybių sąraše turėtų būti pareiga mokyti savo vaiką taikiai spręsti konfliktus, elgtis saugiai savo ir aplinkinių atžvilgiu, atskirti priimtiną elgesį nuo netinkamo. Tad tam tikri draudimai privalomi, pavyzdžiui, trenkti kitam žmogui, net ir labai supykus, o tas draudimas turi būti galutinis ir nediskutuojamas, negalima drausti tik iš dalies, pavyzdžiui, „gali trenkti, tik nestipriai“, nes vaikams sunku suprasti, kur baigiasi tokio neaiškaus draudimo ribos.
Draudimas taip pat turi būti apgalvotas ir logiškai pagrįstas, jo neturėtų lemti „man nepatinka” argumentas. Dėl to, koks elgesys patinka, džiugina ir koks ne, galima su vaikais diskutuoti, tartis, išklausyti jų nuomonę, derėtis – tai lavina vaiko gebėjimą reikšti savo ir priimti kito nuomonę, siekti užsibrėžto tikslo, tačiau diskusijos privalo turėti aiškias ribas ir nevirsti tuščiais ginčais.
Pagrindiniai drausmės principai
Drausmės nėra kaip laikytis, jei ji ir lieka tik abstrakčia sąvoka. Tad būtina nustatyti aiškias taisykles, įvardinti ribas ir tvirtai bei nuosekliai jų laikytis nedarant niekam išimčių, net ir tėvams. Taisykles būtina „pasitvirtinti” ir aptarti iš anksto, o ne po to, kai vaikas nederamai pasielgė. Taisyklės iškomunikuojamos aiškiai ir vaikams suprantama kalba, pabrėžiant, ko iš jų tikimasi ir koks elgesys yra nepageidaujamas. Į vaikų nusižengimus (ypač aptartus taisyklėse) negalima žiūrėti pro pirštus, nes tai signalas, kad taisyklės nieko vertos, jų galima nepaisyti. Kai tik pastebite nederamą vaiko elgesį, perspėkite jį, priminkite taisykles, užbėkite problemoms ir konfliktams už akių, bet darykite tai neįžeidinėdami.
Lygiai taip pat pastebėkite ir pagirkite gerą elgesį, pasidžiaukite mandagiu ar kilniu vaiko poelgiu. Kai akcentuosite tai, kas gera, o ne gąsdinsite bausmėmis, skatinsite ir toliau kuo dažniau elgtis gerai. Na, o nusižengus taisyklei, reikėtų skirti tinkamą, logišką bausmę arba drausminimo priemonę, pavyzdžiui, privilegijos atėmimą, pasekmės metodą.
Bausmių iššūkiai
Tik neskubėkite! Prieš reaguodami į situaciją nusiraminkite, jei emocijos ims viršų, galite pasielgti neadekvačiai. Geriau jau vaikui pasakyti, kad jums reikia laiko ramiai apsvarstyti jo poelgį ir nuspręsti, kaip toliau elgtis, nei priimti „karštą” sprendimą ir vėliau dėl jo gailėtis. Protingiausias pasirinkimas – ne rėkti, o išlikti ramiems ir kontroliuoti padėtį sumaniais veiksmais. O jūsų veiksmai arba bausmė turi būti adekvati ir logiška, tik tokiu atveju ji bus pamokanti ir padedanti išvengti situacijos pasikartojimo ateityje.
Veiksmingiausiai nekartoti netinkamo elgesio padeda natūralūs ir logiški padariniai. Natūralios veiksmų pasekmės leidžia patirti tiesioginius savo elgesio ir pasirinkimo rezultatus. Pavyzdžiui, jeigu vaikas tyčia mėto žaislus ant grindų, natūralus padarinys gelėtų būti juos surinkti ir padėti į vaikui nepasiekiamą vietą, taip leidžiant suprasti, kad mėtant žaislus – nebegali su jais žaisti.
Privilegijų apribojimas ar atėmimas – dar vienas būdas, padedantis situacijose, kai nepavyksta sugalvoti logiškų padarinių. Vaikams iki 6 metų privilegijų atėmimas yra veiksmingas tik tuomet, kai atliekamas nedelsiant, kitu atveju (pvyzdžiui, prasižengus ryte, vakare neleisti, žaisti kompiuterinių žaidimų) vaikai nepajus ryšio tarp savo veiksmų ir pasekmių. Vyresniems jau galima malonumo atėmimą nukelti į netolimą ateitį, pavyzdžiui, neleidus savaitgalį eiti į kino teatrą. Tik prieš žarstydamiesi draudimais ir apribojimais būkite tikri, ar tikrai galėsite tai ištesėti. Kai vaikams aiškinate, su kokiomis pasekmėmis jie susidurs, turi būti aišku, kad jūs nejuokaujate ir esate rimtai nusiteikę, kad jūsų žodis turi galią. Taip pat svarbu, kad bausmė, kai uždraudžiamas vienas ar kitas malonumas, nebūtų jūsų kerštas, bausti reikia išlaikant empatiją ir supratingumą, tik tai padės vaikui suprasti, kur jis klydo ir daugiau taip nesielgti.
Nusiraminimo, atskyrimo arba „apmąstymo” strategija taip pat galėtų būti adekvati bausmė už netinkamą vaiko elgesį. Jei jis specialiai erzina aplinkinius, trukdo, atsikalbinėja ir kitaip kelia erzelį, vaikui galima griežtai liepti eiti į savo kambarį ir grįžti tada, kai gebės susivaldyti ir tinkamai elgtis. Taip parodoma, kad jei negali valdyti savo elgesio, turi pasišalinti iš bendros šeimos veiklos. Bausmė, t.y. atsitraukimo laikas, neturėtų būti per didelis, pranokstantis vaiko gebėjimą ištverti. Per didelė bausmė neturi teigiamo poveikio, nes verčia išgyventi neteisybės jausmą, sukelia norą kerštauti.
Fizinė bausmė – ne moko, o žlugdo
„Daugiau niekas neveikia“, „jie patys to prisiprašė“, „mane taip pat mušė ir nieko nenutiko…“ – tokie tėvų pasiteisinimai dar vis girdisi, kai kalba pasisuka apie fizines bausmes. Tačiau netgi tokias bausmes vis dar taikantys negali patvirtinti, kad mušimas ko nors išmoko. Deja, tai bausmė, sukelianti dar didesnį poreikį bausti, nes smurtas (tiek fizinis, tiek psichologinis) didina vaikų agresiją ir pyktį, o atsakomybė neugdoma. Prisiminimas apie bausmę neveikia kaip perspėjimas apie netinkamą elgesį, bet augina išorinio autoriteto ir bausmės baimę. Elgesį formuoti turi ne iš išorės kylanti baimė sulaukti bausmės, o vidinis jausmas. Tad vienareikšmiškai galima apibendrinti – „beržinė košė” – netoleruotina ir neleistina, kaip ir psichologinis smurtas, įžeidinėjimai, menkinimas. Vaikai, patyrę smurtą, net ir užaugę yra linkę į savidestrukciją, nusikalstamą veiklą, jaučiasi prislėgti, laiko daugiau pykčio savyje, dažniau naudoja smurtą, drausmindami savo vaikus ar šeimos narius, nes jiems atrodo normalu sukelti skausmą, norint priversti paklusti.
Jei reikėtų išrinkti svarbiausią ir paveikiausią priemonę, padedančią vaikams laikytis drausmės principų,ja be konkurencijos būtų nuolat matomas geras tėvų pavyzdys. Asmeninis pavyzdys yra veiksmingesnis nei tūkstančiai žodžių, pamokslavimų ir moralizavimų. Vaikai stebi tėvus, kopijuoja juos ir ima iš jų pavyzdį. Norite, kad vaikai tesėtų pažadus, tesėkite ir savuosius, norite, kad vaikai pykčio ir nepasitenkinimo nereikštų šaukdami ir mušdamiesi, nešaukite ir nebauskite fizinėmis bausmėmis ir jūs. Tie, kurie šaukia vaikui, kad jis nerėktų, tiesiog formuoja suvokimą, kad šaukti galima, tik reikia būti vyresniam ir viršesniam.
Žymos: seu seu-tevams