Išgirdus žodį intelektas, klausimų dėl jo reikšmės nebekyla. O štai emocinis intelektas verčia stabtelėti ir susimąstyti – kas tai ir kodėl jį raginama lavinti nuo pat mažumės, kodėl apie jį kalbama vis dažniau. Emocinis intelektas, apibrėžiamas kaip gebėjimas suprasti savo ir kitų žmonių emocijas, ir jis tėvams, auginantiems vaikus, vis dar atrodo mažiau vertingas ir mažiau lemiantis sėkmingą ateitį, nei kognityvinis intelektas, grįstas žiniomis, mąstymu, atmintimi.
Tačiau tyrimai rodo ką kita, pasirodo sėkmę gyvenime ir laimės jausmą lemia ne kognityvinis (IQ), o emocinis intelektas (EQ). Būtent jis padeda mums socializuotis, sutarti su kitais žmonėmis ir labiausiai prisideda prie sėkmės ir pasitenkinimo gyvenimu jausmo.
Emocinio intelekto reikšmė
Emocinio intelekto, skirtingai nuo kognityvinio (IQ), išmatuoti neįmanoma, jį galima tik atpažinti. O tai gan sudėtingas asmenybės bruožų derinys, susijęs su pagarba sau, saviverte, savikontrole, gebėjimu sąmoningai suprasti savo jausmus ir lygiai taip pat atpažinti kito žmogaus jausmus ir tinkamai į juos reaguoti. O jei dar paprasčiau – gerumas, pagarba ir empatija – štai keletas iš emocinį intelektą apibūdinančių savybių.
Svarbu tai, kad niekada nevėlu šias savybes ugdyti! Nes emocinis intelektas daug mažiau priklauso nuo genetinių veiksnių, tad jį galima ugdyti bet kuriame žmogaus amžiaus tarpsnyje. Žinoma, geriausi rezultatai pasiekiami, lavinimą pradedant kuo anksčiau ir kuo įvairesniais būdais.
Nors išmatuoti emocinio intelekto negalime, tačiau nauda ir paskatos kuo anksčiau jį pradėti lavinti – akivaizdžios. Emociškai intelektualiam vaikui lengviau susirasti draugų ir tą draugystę puoselėti, toks vaikas drąsiau įsilieja į grupę, geba inicijuoti pokalbį, išklausyti, jam lengviau įveikti sunkumus, stresą, išspręsti konfliktus. Tokie vaikai moka atpažinti ir valdyti savo jausmus net ir sudėtingomis aplinkybėmis. Emocinio intelekto įgūdžiai augant padeda formuotis brandžiai, atsakingai ir rūpestingai asmenybei. Juk aukščiau išvardinti gebėjimai ne mažiau svarbūs ir suaugusiems. Būtent jie leidžia mums jaustis laimingais ir pilnaverčiais artimiausios aplinkos bei pasaulio dalyviais.
Svarbus tėvų pavyzdys
Tai, kad bendravimo modelį bei gebėjimą reikšti ir priimti emocijas, vaikai atsineša iš namų – tiesa. Tėvai turėtų rodyti pavyzdį, kaip tvarkytis su pykčiu, liūdesiu, nesėkme, ir neturėtų bandyti užgniaužti vaikams kylančių jausmų kategoriškais pasisakymais: „Ko dabar verki? Berniukai neverkia! Nėra čia ko liūdėti.” Vaikui reikia leisti išgyventi emocijas, net ir negatyvias. Tinkama reakcija į ašaras būtų supratingumo parodymas: ,,Atrodai nuliūdęs. Matyt kažkas nutiko“, „Matau, kad pyksti, įsivaizduoju, kaip tu jautiesi…”
Supratimas – raktas į pykčio valdymą. Net mokslininkai teigia, kad dažniausiai pyktį sukelia jausmų nesupratimas, jų neigimas. Tad ir emocinio intelekto ugdymui svarbu ne mokytis nuryti ir slėpti savo emocijas, bet priimti ir išmokti apie jas kalbėtis.
Svarbus vaidmuo tėvams tenka ir mokant vaiką tinkamų reakcijų. Pavyzdžiui, jei vaikas skaudžiai sudavė, svarbu paaiškinti, kad tai sukelia skausmą ir nemalonius jausmus, jam suprantama kalba pateikti argumentus, kodėl taip elgtis nevalia. Apskritai, pokalbiai šeimoje moko vaikus socialinio komunikavimo, lemia tam tikrus bendravimo modelius. Jei šeimoje vyrauja pagarba, mandagus bendravimas, visų narių nuomonės yra svarbios, visi išklausomi – tokį bendravimą vaikas demonstruos ir komunikuodamas su bendraamžiais. O bendravimas su jais vaikui itin svarbus, tai laukas, kuriame jis gali išsitestuoti ir atsirinkti veiksmingiausius bendravimo būdus.
Geriausias mokymasis – per žaidimą
Mokymasis žaidžiant vaikams itin priimtinas ir efektyvus, nes tai vyksta jiems nejaučiant. Tad teorijas ir sausus išvedžiojimus geriau keisti įtraukiančiais žaidimais. Čia itin svarbus vaidmuo tenka ir humorui (juokingiems pasakojimams, žaidimams ar tiesiog kvailiojimui). Tai labai veiksmingas būdas vaikams tvarkytis su stresu, nerimu, pykčiu, juokaujant jiems neretai geriau sekasi išreikšti tai, ką sunku pasakyti rimto pokalbio metu.
O dabar metas žaidimui… Pabandykite kartu su visa šeima pažaisti „Išjungtą garsą”. Šis žaidimas padeda mokytis atpažinti kitų žmonių emocijas ir jausmus. Žiūrėdami visai šeimai skirtą filmą išjunkite garsą (pasirinkite sceną, kurioje bendrauja keletas žmonių). Užduotis – įvardinti ir apibūdinti, kaip rodomoje scenoje jaučiasi kiekvienas žmogus, ką rodo jo veido išraiška, gestai, laikysena. Vėliau peržiūrėkite sceną su garsu. Dar vienas žaidimo variantas – patiems įgarsinti herojų pokalbį atsižvelgiant į veidų išraiškas, tai puikus būdas modeliuoti įvairias situacijas, mokytis reaguoti į pyktį, liūdesį, isteriją, džiaugsmą.
Lietuvos vaikų ir jaunimo centras siūlo 8 paprastas emocinio intelekto ugdymo taisykles, kurios padės lengvai augti kartu:
1. Leiskime vaikui išgyventi emocijas, kokios jos bebūtų. Nesmerkime ir nebarkime už negatyvias, džiaukimės kartu, kai jis džiūgauja.
2. Mokykime vaiką įvardinti savo emocijas ir skatinkime kalbėti apie jausmus patys nevengdami kalbėti apie savuosius. Padėkime atpažinti, kas kelia nerimą ir baimę.
3. Padėkime suprasti, kito žmogaus jausmus, mokykime atpažinti juos ir tinkamai reaguoti. Skatinkime įsijausti į kito žmogaus emocijas :,,Kaip jaustumeisi, jei būtum jo/jos vietoje?“
4. Mokykime vaiką nusiraminti. Kartu ieškokime geriausio būdo išlikti ramiais ir kontroliuoti save, kai pykstame.
5. Mokykime spręsti problemas, klausyti ir kalbėti bei sprendžiant konfliktus priimti kompromisus, sprendimus, kai laimi abi pusės.
6. Būkime pozityvūs ir tą nusiteikimą perduokime vaikams.
7. Atpažinkime, kas motyvuoja vaiką maksimaliai susitelkti siekiant tikslo ir skatinkime tai, pagirkime vaiką už pastangas: ,,Man patinka, kad pasakei, kad padarysi… ir padarei. Šaunuolis!”
8. Pagirkime už rodomą savikontrolę, mokėjimą susitelkti, suvaldyti pyktį.
Žymos: seu seu-tevams