Kaip mokyti vaikus suprasti ir tinkamai išreikšti savo jausmus

Atpažinti – įvardinti – mokėti išreikšti, panašu, kad tokia seka vyksta savo emocijų atpažinimas ir to jau ankstyvoje vaikystėje mokomasi iš savo tėvų bei artimųjų. Psichologai teigia, kad jau keturmečiai geba atskirti, atpažinti ir įvardinti patiriamus jausmus, tad gali juos mokytis tinkamais būdais reikšti. To išmokti būtina iki septynerių, kol pradedama lankyti mokykla, kitu atveju pradinukai raudotų po kiekvienos nesėkmingai atliktos užduoties ir kiekvieną pyktį palydėtų muštynėmis. Tai, kad gebėjimas suprasti ir tinkamai išreikšti savo jausmus yra svarbus ir reikalingas įgūdis sveikai kiekvieno vaiko raidai, pripažįsta ir psichologė, Paramos vaikams centro programos „Antras žingsnis” vadovė Ieva Dulinskaitė, sutikusi pasidalinti įžvalgomis apie emocijų atpažinimo svarbą vaikams ir aplinkinių įtaką mokantis tinkamai jas reikšti.

Nors pats gebėjimas jausti mums yra įgimtas, tačiau atpažinti ir įvardinti tai, ką jaučiame, vaikai mokosi augdami, bendraudami su tėvais, artimaisiais. Emociškai bręsti vaikui padeda ir kiti aplinkiniai žmonės – mokytojai, bendraamžiai, draugai. „Emocinės reakcijos, kurias vaikai vėliau naudoja socialiniame bendravime, veikia jų gebėjimą įsijausti į kito poziciją, valdyti savo impulsus, spręsti tarpasmenines problemas ir tinkamai reikšti savo pyktį”, –  emocijų atpažinimo svarbą primena psichologė.

Ieva atkreipia dėmesį, kad tiek tėvams, tiek mokytojams svarbu suprasti, kad ne visko vaikai gali išmokti savaime, automatiškai. Neretai suaugusieji būna nepatenkinti netinkamu vaikų elgesiu ar stipria emocijų raiška. Tačiau psichologė ragina nepamiršti, kad vaikai naudojasi tokiais įgūdžiais, kuriuos turi. Todėl suaugusiesiems svarbu mažiau reikalauti teisingų reakcijų, o dažniau kelti sau uždavinį įgalinti vaikus reaguoti kitaip, parodyti savo pavyzdžiu, kaip galima kalbėti apie jausmus, įvardinti savo poreikius, nusiraminti apėmus stiprioms emocijoms.

Šeima ir mokykla yra dvi svarbiausios socialinio ir emocinio mokymosi aplinkos. Todėl ne tik tėvai, bet ir mokytojai gali suvaidinti labai reikšmingą vaidmenį mokydami vaikus tinkamai reikšti jausmus bei sklandžiai spręsti jiems kylančias problemas. Kokias priemones reikėtų pasitelkti? Anot Ievos, diskusijos, vaidmenų žaidimai, pavyzdžio pateikimas ir jo praktikavimas padeda mokiniams išmokti spręsti tarpasmenines problemas socialiai tinkamais būdais ir juos perkelti į savo kasdieninį gyvenimą. Svarbu, kad vaikai būtų mokomi suprasti, kad kiekvienas jausmas pats savaime nėra nei geras, nei blogas. Netinkami gali būti tik žmogaus veiksmai, elgesys.

Tačiau ar suaugusiųjų reikalavimai slėpti tam tikras savo emocijas, jų nedemonstruoti, nepasiduoti emocijoms neverčia vaikų daryti išvadų, kad tam tikri jausmai yra nepageidaujami? „Liepti vaikui nepykti, tvardytis, nerodyti emocijų – dažna suaugusiųjų klaida. Tai gali trikdyti vaiko emocinį vystymąsi. Daug prasmingiau yra mokyti vaikus pastebėti ženklus, kurie rodo, kad jie pradeda pykti, mokyti naudoti tuos ženklus kaip signalus, sakančius, kad jau yra laikas naudoti išmoktą pykčio valdymo strategiją,” – pataria Ieva ir dirbant su vaikais rekomenduoja naudoti tokias, kaip raminančios mintys, gilus kvėpavimas, užsiėmimas raminančia veikla ar stresinės situacijos permąstymas ir susitelkimas ties teigiamais dalykais.

Išgyvenant ir mokantis reaguoti į panašias situacijas labai svarbus tampa mokytojo pavyzdys. Karšta, emocinga, griežta mokytojo reakcija į emocijų nevaldančius klasėje vaikus, deja, moko tik to, kad nevaldyti emocijų yra normalu. Kas galėtų padėti mokytojui ne tik pačiam išlaikyti ramybę, bet ir pademonsturoti deramą reakciją į situaciją? Ieva dar kartą primena svarbią tiesą, kad vaikai tinkamo elgesio mokosi remdamiesi suaugusiųjų pavyzdžiu, todėl svarbu suprasti, kad mokytojo reakcijos į įvairias situacijas formuos ir mokinių suvokimą, koks elgesys yra tinkamas ir priimtinas. Psichologė pataria emociškai intensyviose situacijose mokytojui nepamiršti, kad labai svarbu gebėti atpažinti ir sau įvardinti kylantį jausmą (pyktį, susierzinimą, išgąstį, pasimetimą, etc.) ir atrasti sau tinkamus metodus, padedančius atidėti reakciją į situaciją (skaičiuoti nuo 10 iki 1, giliai kvėpuoti, atsitraukti iš situacijos, kartoti sau raminančias mintis, priminti sau apie savo veiksmų pasekmes). Būtina ramiu, bet tvirtu balsu įvardinti netinkamai besielgiančiam mokiniui, koks jo elgesys yra netinkamas ir duoti konkrečia instrukciją, ko iš jo tikimasi.

Dar viena tipiška situacija mokykloje: nemėgstami, nepatogūs, sunkūs, nevaldomi vaikai – tokius patogiausia tiesiog nurašyti sunkiems ir neauklėjamiems, nei atrasti būdų jiems padėti. Gal jie negeba atpažinti savo jausmų ir tinkamai jų reikšti? Kas galėtų padėti pažvelgti į tokių vaikų situaciją šiek tiek plačiau?

Ievos nuomone, siekiant, kad mokymosi procesas vyktų kuo sklandžiau, svarbu kurti jaukią, saugią ir pagarbią atmosferą klasėje bei mokykloje. „Klasėje turi būti aiškios taisyklės, koks elgesys yra skatinamas, o koks – nepriimtinas. Šias taisykles mokytojas ar auklėtojas turėtų sukurti kartu su vaikais. Svarbiausias, tokias kaip, nemušti kitų vaikų, nesikeikti, norint kalbėti pakelti ranką, gali pasiūlyti pats auklėtojas. Įvardinant papildomas taisykles labai naudinga paklausti ir vaikų nuomonės. Taip pat svarbu įvardinti, kas nutinka, kai vaikas pasirenka sulaužyti susitarimą. Pasekmė nesilaikant susitarimo turi būti logiška ir visada ta pati, nepriklausomai nuo dienos, nuotaikos ar besikeičiančių mokytojų. Susitarimus ir pasekmes svarbu pristatyti tėvams, paaiškinus jų svarbą ir reikalingumą,” – susitarimų svarbą pabrėžia psichologė.

Ieva taip pat siūlo siekiant telkti klasę ir mokyti bendrauti grupėje, organizuoti nuoseklias klasės valandėles, kurių metu vaikai turėtų galimybę mokytis pagarbiai reikšti savo nuomonę, diskutuoti ir išklausyti vieni kitus, ieškoti įvairių situacijų sprendimo būdų. O mokytojui svarbu ne tik prižiūrėti, kad vaikai nesielgtų netinkamai, bet ir kuo dažniau pastiprinti tokį vaikų elgesį, kokį norėtų matyti. Svarbu kiekvienam vaikui rasti pasakyti ką nors paskatinančio, pasidomėti ir pasidžiaugti veikla, kuria jis užsiima, pavyzdžiui, prieiti ir pasakyti „džiaugiuosi, kad tu padedi draugui atlikti užduotį" arba "džiaugiuosi, kad elgiesi draugiškai”. Vaikas, gaudamas dėmesį tinkamu būdu, turės mažesnį norą elgtis blogai.

Jei mokytojas pats neranda būdų, kaip spręsti sudėtingas situacijas, svarbu išdrįsti kreiptis pagalbos į kitus kolegas ar mokykloje dirbančius specialistus. Kartais mokytojams gali atrodyti, kad taip jie pripažįsta kažko nemokantys ar nesugebantys, tačiau išeičių lengviau ieškoti kartu su kitais. „Visada galima paprašyti, kad mokyklos psichologas ateitų pastebėti pamokos ir vėliau pateiktų rekomendacijų ar įžvalgų apie tai, ką pastebėjo. Siekiant kurti bendradarbiavimo atmosferą tarp kolegų, naudinga organizuoti supervizijų ar intervizijų grupes, kurių metu mokytojai turėtų galimybę pasidalinti savo patirtimi, palaikyti vienas kitą ir kartu ieškoti geriausių sprendimo variantų,” – rekomendacijas konkretizuoja Ieva.

Tiek mokykloje, tiek kitoje aplinkoje vaikai kiekvieną dieną turi suprasti ir reaguoti į daugybę socialinių sąveikų. Kiekvienas vaiko naudojamas atsakas tokiose sąveikose susideda iš trijų dalių – emocijų, minčių ir elgesio. Tad jiems būtina padėti susipažinti su emocijų valdymo įgūdžiais, mokyti konstruktyvių mąstymo apie socialinę sąveiką būdų, atitinkamų elgesio reakcijų įvairiose situacijose, nusiraminimo strategijų, kurias jie gali panaudoti, kai jaučia stiprius jausmus. Anot psichologės Ievos labai svarbu, kad šiame mokymosi procese mokykla ir tėvai ne konkuruotų, o veiktų išvien: „Kai tie patys įgūdžiai yra pastiprinami visose vaiko aplinkose, jie daug lengviau įtvirtinami, atsiranda didesnis pasitikėjimas suaugusiais.” Neretai pasitaiko, kad susidūrę su netinkamu vaikų elgesiu suaugusieji pradeda ieškoti kaltų ir atsakingų, ar tai būtų mokytojai, ar tėvai. Tačiau kur kas paveikesnė bendradarbiavimo nuostata, kurios vedini suaugusieji turėtų kelti tikslą bendradarbiauti tarpusavyje ir ieškoti geriausių būdų, kaip įgalinti vaikus tinkamai reikšti jausmus ir rinktis brandžias elgesio strategijas.