Statistika rodo, kad 18,9 proc. berniukų ir 11,3 proc. mergaičių dėl elgesio mokykloje konfliktuoja su mokytojais, o net 80 proc. mokytojų prisipažįsta, kad yra bent kartą verkę mokykloje dėl tokio mokinių elgesio. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio konfliktai tarp mokinių ir mokytojų – neišvengiami ir tai pripažinus, svarbu mokytis ieškoti jų sprendimo galimybių bei ugdyti bendradarbiavimo kultūrą. Šį kartą nuošalėje palikę tarp mokinių kylančius konfliktus, dėmesį būtent ir sutelksime į nesutarimus tarp mokinių ir mokytojų: kokios priežastys juos išprovokuoja ir kokie sprendimo būdai gali pagelbėti.
Kokios priežastys išprovokuoja mokykloje kylančius konfliktus
Mokytojams neretai atrodo, kad dauguma konfliktų kyla dėl mokinių kaltės, nes jie nesilaiko drausmės, nepaklūsta reikalavimams ir tingi mokytis. Mokiniai nenusileidžia ir pagrindinėmis konfliktų priežastimis įvardina neobjektyvius vertinimus ir reikalavimus, netaktišką elgesį ir mokytojų nenorą atsižvelgti į jų individualumą. Akivaizdu – tokie požiūrių skirtumai užprogramuoja konfliktą.
Atspirties taško tenka ieškoti abiejų pusių gerove suinteresuotoje psichologų stovykloje. Pastarieji teigia, kad dėl mokinių ir mokytojų konfliktų dažniau kalti suaugusieji, o tų nesutarimų priežastis – NESUPRATIMAS. Kai abi pusės laikosi vien tik savo argumentų ir nesistengia suprasti vieni kitų – konflikto išvengti nepavyks. Suaugusieji šiuo atveju turėtų parodyti pavyzdį, kuris ir turėtų tapti mokomuoju precedentu kultūringam ir civilizuotam konfliktinės situacijos sprendimui.
Mokytojas turėtų gebėti atrasti laiko ir noro įsigilinti į mokinio elgesio priežastis ir išsiaiškinti tikrąsias elgesio problemas, nenuslysdamas kaltinimų keliu. Kai nesupranti priežasties, negali imtis ir tinkamų priemonių, negali padėti tam mokiniui, kuris nesugeba atlikti užduočių ir užsiima pamokos trukdymu.
Situacijas dar labiau paaštrina tai, kad mokykloje nuolat susiduria skirtingos vertybės, kartos, socialiniai sluoksniai – tai neišvengiamai užprogramuoja nesutarimus. Skiriasi ir mokyklon susirinkusių skirtingų žmonių interesai. Žvelgiant iš mokytojų perspektyvos, vaikai čia susirenka mokytis. O kaip atrodo vaikams? Kadangi jie mokykloje praleidžia daug laiko, čia nori ne tik mokytis, bet ir gyventi, atrasti, išreikšti save, išsiskirti, būti įvertinti, galų gale susirasti draugų, gerai leisti laiką. Tad mokytojo autoritariškumas, griežtumas ir koncentracija tik į pamoką išjudina priešintis kūrybiškus, mėgstančius reikšti nuomonę ir sunkiai vienoje vietoje nusėdinčius vaikus. Nekęsti pamokų verčia ir kasdienė rutina, nuobodus turinys, provokuojantis mokinius protestuoti triukšmu, komentarais, kritika ir atsikalbinėjimais. Dar viena konfliktų priežastis – mokinių savivertės problema. Ne retai vaikai trukdo pamoką tiesiog norėdami pasirodyti šaunesniais prieš klasiokus, ypač paaugliai linkę įsitvirtinimo kolektyve ar pagarbos bendraamžių rate siekti renkantis prieštaravimų ar konfliktų su mokytojais taktiką. Taip pat konfliktai kyla ir dėl nuomonių vertinant atliktas užduotis nesutapimų, neaiškių vertinimo kriterijų ir reikalavimų, mokytojų kontrolės.
Taip, tai tikras iššūkis mokytojui ir jo autoritetui, tačiau netinkama emocionali reakcija ne tik, kad negelbsti to autoriteto, tačiau jį dar labiau griauna.
Kaip spręsti mokykloje kylančius konfliktus
Pagrindinis priešnuodis konfliktams – atviras ir garbingas elgesys, pagarba kitam ir jo nuomonei. Pagarbūs santykiai, apskritai, turėtų tapti mokyklos bendruomenės moto. Sprendžiant konfliktus labai svarbiu įrankiu tampa gebėjimas išklausyti ir įsiklausyti nedemonstruojant individualių išankstinių nuostatų (ir mokiniams, ir mokytojams, t.y., abiems konflikto pusėms). Kiekvieną konfliktą būtina vertinti kaip atskirą aktualią situaciją, nenukrypstant į senesnius ar visai su konfliktu nesusijusius įvykius ir nesivadovauti į aklavietę vedančiais asmeniniais nusistatymais, etiketėmis („šitas – toks, o kitas – anoks“). Tad kartais praverstų nešališkas tarpininkas, padėsiantis į situaciją pažvelgti nesuinteresuotu žvilgsniu ir galbūt pasiūlysiantis, kaip kūrybiškai išspręsti nesutarimus.
Kaip ir patyčių, taip ir konfliktų atveju, svarbu juos, ar tik jų užuomazgas, pastebėti kuo ankstyvesnėje stadijoje. Tuomet dar galima problemą imtis spręsti pokalbiu ar diskusija, nes konfliktui pasiekus karščiausią epogėjų, suvaldyti emocijas būna labai sunku.
Kiekvienas mokyklos bendruomenės narys turėtų rodyti nusiteikimą spręsti konfliktus, kalbėtis, būti atviru bendravimui, ir, kas dar labai reikšminga, visada rasti laiko ir negailėti pastangų sprendžiant konflikto užuomazgas.
Ką gali tėvai?
Tėvų užduotis ne spręsti vaikui kilusias problemas už jį, bet padėti įgyti tinkamų konfliktų sprendimo būdų patirties. Nuo to, kaip elgsis tėvai ir kaip patars elgtis vaikui, priklausys pastarojo elgesys ateityje.
Kilus konfliktinei situacijai mokykloje tėvai turėtų kartu su vaiku išsiaiškinti priežastis ir kartu ieškoti išeities. Viskas prasideda nuo išklausymo. Sunkiausia, turbūt, išklausyti nevertinant to, kas pasakojama ir kokiu tonu tai daroma. Konfliktiniais atvejais pasakojimas gali būti emocionalus, ginantis savus pasirinkimus, kaltinantis kitus – net ir tokiu atveju svarbu nepertraukiant išklausyti ir nepulti palaikyti suaugusiojo pozicijos vien dėl to, kad jis vyresnis, neginti aklai mokytojo autoriteto ir teisumo, tik todėl, kad jis mokytojas. Ramūs, analitiši klausimai, padedantys įsigilinti į situaciją, nuramins vaiką ir parodys, kad jūs domitės ir juo, ir jo nuomone. Jei vaikui sunku savo jausmus ir nuomonę išsakyti, pagrįsti, galima padėti užvedant ant kelio klausimais: „Galbūt tu bijai?”, „Kas tau tai atrodo neteisinga?”, „Ar tau skaudu?”, ir pan.
Tėvai turi leisti vaikui pajausti, kad jį supranta ir palaiko, tačiau menkinti mokytojo nederėtų. Antras žingsnis – išklausyti antrąją pusę, t.y. mokytoją, laikantis tokios pat neutralios pozicijos, nekaltinant nei vienos pusės ir nei vienos nebandant išteisinti. Emocijoms atvėsus galima pasikalbėti ir su mokytoju, ir su vaiku kartu. Šie pokalbiai turėtų vaikui padėti suprasti, kad konfliktas nemodeliuojamas siekiant padaryti kitam bloga, o tiesiog tai situacija, kilusi iš nesusipratimo, nesusikalbėjimo. Tad būtina vengti kritikos, kaltinimų ir bendromis jėgomis ieškoti išeities. Tėvai gali būti tie tarpininkai, galintys pateikti pasiūlymų ir padedantys surasti kompromisą.
Jei konfliktinė situacija užsitęsė per ilgai ir pažengė per toli, kad būtų suvaldoma pokalbių ir susitikimų pagalba, reikėtų kreiptis konsultacijos į vaikų psichologą.
Na, o grįžtant prie mokyklos, akivaizdu, kad nemalonių konfliktinių situacijų padeda išvengti rami, draugiška, poreikius atliepianti mokyklos aplinka bei atviras mokyklos kolektyvas, gebantis išklausyti ir įsiklausyti, nebėgantis nuo konfliktų, o padedantis juos valdyti.
Žymos: seu seu-mokytojams seu-pedagogams