Derybos – tai vienas svarbiausių ir subtiliausių bendravimo gebėjimų, praverčiantis ir vaikui, ir suaugusiajam. Kuo dažniau moralizavimą ir pyktį kasdienėse situacijose keisime derybomis, tuo įtikinamiau savo pavyzdžiu mokysime vaikus problemas bei konfliktus su bendraamžiais spręsti argumentuotu pokalbiu ir siekti kompromiso. Parodykite vaikui, kad ne konfliktas, pyktis ir reikalavimai, o būtent derybos yra veiksmingiausias būdas susitarti ir problemą paversti galimybe.
Kodėl verta derėtis su vaikais
Sakote derėtis su vaikais? Bet tėvų nuomonė galutinė ir nediskutuojama… Deja, draudimai, ypač brendimo metu ne visuomet veikia, arba, tiksliau, dažniausiai veikia priešingai, nei tikisi tėvai. Būtent derybos gali būti puikiu įrankiu bandant susikalbėti ir pasiekti kompromiso. Derybomis jūs taip pat parodysite bei pripažinsite, kad jūsų vaikas gali turėti savo paties norų, aiškią nuomonę, pats gali rinktis ir priimti sprendimus – jiems tai labai svarbu, kaip ir tai, kad jūs išklausote. Abipusio nuomonių pasikeitimo metu galite argumentuotai išdėstyti ir savo poziciją, kodėl jūs nepritariate tam tikram elgesiui, kaip jaučiatės, kai elgiamasi ne pagal susitarimus. Išsakykite savo vertybes, paaiškinkite, kodėl jos jums svarbios, tačiau neverskite vaiko jų laikytis. O derėtis galima ir reikia dėl daug ko: taisyklių ir ribų, kambario tvarkymo, grįžimo namo vėlai, aprangos, laisvalaikio, atostogų, naujo pirkinio ir t.t.
Gali būti, kad derybos padės išvengti konfliktinių situacijų ir žodinių kovų, o vaikas išmoks ne tik imti, bet ir duoti. Tačiau būtina atminti, kad didžiausia kliūtis derybose yra ne tas asmuo, su kuriuo deramės (šiuo atveju vaikas), bet mes patys. Reikėtų savęs paklausti: kiek esu pajėgus išlaikyti mandagų, įsiklausantį derybinį toną ir nepamiršti, kad derybose svarbu laiku sustoti, kad jos nevirstų tiesiog eiliniu ginču.
Derybų abėcėlė
Prieš leidžiantis į derybas su vaiku, apsibrėžkite jų eigą, o joje vos keturi esminiai punktai:
- paprašyti vaiko paaiškinti savo norą ar norus ir išsakyti savo nuomonę;
- katu su vaiku aptarti galimus sprendimus, nedeklaruojant savo tėviškos išankstinės nuomonės, neigiamo nusiteikimo bei to, kad, pavyzdžiui, vaiko noras jums yra nepriimtinas;
- sprendimų, kurie priimtini jums abiems paieška ir vieno sprendimo priėmimas (atrasti abipusį kompromisą – nevengti išbandyti vaiko siūlomą sprendimą);
- įvertinti, ar laikomasi jūsų susitarimo.
Kas dar padeda derybose su vaikais? Labai paprasti dalykai, o svarbiausia – nuoširdumas. Dalinkitės ne tik savo interesais, norais, bet ir jausmais – vaikui būtina žinoti, kaip jūs jaučiatės, kai jis, pavyzdžiui, vėliau nei sutarta grįžta iš draugų, kai negirdi raginimų susitvarkyti kambarį ir pan. Vietoje grasinimų daugiau niekur neišleisti, galbūt, vertėtų nuoširdžiai prisipažinti: „ Aš tavimi pasitikiu, tačiau, kai nesilaikai žodžio, jaučiuosi taip, tarsi mane būtum išdavęs.“
Stenkitės kuo dažniau klausti vaiko nuomonės, parodykite, kad jums rūpi jo požiūris, jis yra teisėtas ir jūs norite jį suprasti. Niekada negrasinkite, nešantažuokite, nemeluokite. Ar netekę kantrybės nemestelsite vaikui: „Jeigu tu nesusitvarkysi kambario, aš išmesiu tavo daiktus!“ Akivaizdu, kad tai šantažas, o savo grasinimų jūs niekada neįvykdysite ir taip prarasite savo žodžių įtaigumą. Grasinimai ir lieka grasinimais, tad poveikio neturi.
Jei klydote – pripažinkite tai. Klaidų pripažinimas – ne silpnumo įrodymas, atvirkščiai, tik stiprūs prisipažįsta klydę, atsiprašo, prisiima atsakomybę ir taip užkerta kelią negatyvių jausmų proveržiui.
Kada derybos virsta ginču
Štai keletas pavojingų situacijų, kai deryboms lemta virsti eiliniu šeimyniniu ginču:
- vienas vienintelis sprendimas. Jei jūs negalite pateikti kelių išeičių iš situacijos, o užsispyrusiai laikotės savojo sprendimo, žaidžiate pavojingą žaidimą „mirtis arba gyvybė„. Pademonstruokite lankstumą, įjunkite vaizduotę bei skatinkite tai daryti ir vaiką;
- emocijų proveržis. Derantis visada svarbu laikytis taisyklių ir jų nelaužyti, kalbėti argumentais ir neleisti emocijoms paimti viršų. Neleiskite, kad jums vadovautų emocijos – tai tiesiausias kelias į nevaldomą ginčą;
- požiūris į derybas kaip į kovą, o į oponentą, kaip priešą. Toks nusiteikimas nemokys vaiko atsakomybės ir kompromiso paieškos, nes demonstruoja aiškų norą išplėšti kuo daugiau naudos sau. Kai vyrauja abipusis nepasitikėjimas ir priešiškumas, neapsieisite be aštrių prieštaravimų ir konfliktų. Rezultatas bus ne kompromisas, o ilgas ir sunkus ginčas. Tad susitelkite ne į jums prieštaraujantį vaiką (t.y., ne į asmenį), o į problemą, kurią turite išspręsti kartu. Neįžeidinėkite ir nemenkinkite vaiko net tuomet, jei jo norai, pageidavimai, siūlymai atrodo nepriimtini. Svarstymus ir kritiką nukreipkite ne į asmenį, o į problemą.
Bendravimo galia
Tėvų pademonstruota kantrybė derantis, anksčiau ar vėliau atneša vaisių ir moko vaikus konfliktus spręsti ne durų trankymu, bet argumentuotu pokalbiu, o juk šį gebėjimą vertiname ir norime įdiegti vaikams. Kai dvimečiui smėlio dėžėje siūlome paprašyti draugo kastuvėlio, o ne jį atimti, jau skatiname leistis į derybas, ir vietoje agresyvaus metodo, rinktis bendravimą bei bendradarbiavimą. Dalintis savo įžvalgomis, norais, patirtimis, lūkesčiais, problemomis su vaiku būtina nuo mažens net tada, kai vaikas negali išreikšti savęs žodžiais. O kai verbalinė raiška įvaldyta, skatinkite vaiką ir mokykite kelti klausimus, teisingai juos formuluoti. Tai būdas ne tik sužinoti kito nuomonę, bet ir pačiam pristatyti savo poziciją, klausytis, dirbti kartu. Ir, svarbiausia, kiekvieną konfliktinę situaciją pateikite ne kaip grėsmę, o kaip galimybę. Vaikui susidūrus su problema, nepulkite jo gelbėti, bet leiskite pačiam reflektuoti situaciją, ieškoti išeičių, klabėtis ir derėtis.
Žymos: seu seu-tevams