Kas gi ta motyvacija ir kaip ji lemia vaiko pasiekimus? Psichologijos moksle motyvacija įvardijama kaip faktorių visuma, sukelianti, išlaikanti ir valdanti mūsų elgesį, nukreiptą tikslo siekimui. Ji kaip vidinė jėga skatina mus imtis konkrečių veiksmų nesitikint jokio atlygio. O kai kalbame apie mokymąsi, motyvacija išties laikoma vienu svarbiausių veiksnių, lemiančių sėkmę arba nesėkmę. Kaip ją pakurstyti? Čia jau tenka grumtis ir su charakterio savybėmis (atkaklumas, užsispyrimas…), ir su auklėjimu (drausmingumas, disciplina, asmeninis savęs vertinimas…), ir su aplinkybėmis (mokymosi sąlygos, santykiai su šeima ir bendramoksliais, mokytojais). Jei su aplinkybėmis tenka taikytis, tai tam tikras charakterio savybes galima ugdyti ir auklėjant vaiką jas skiepyti ir puoselėti.
Motyvaciją taip pat galima skatinti. Tiesa, ji skirstoma į išorinę ir vidinę.
Išorinė siejama su tam tikru atlygiu, kuris nebūtinai yra materialus. Neretai mokytis vaikus motyvuoja ir tėvų, neigiamų pasekmių baimė arba garbės siekimas. Nors ši, išorinė motyvacija, ir veikia kaip skatinantis mokytis variklis, bet nėra tokia svari, kad priverstų gilintis į mokslo objektą (dažniausias jos palydovas – paviršutiniškumas), sutelkti visas pastangas ir pasiekti gerų rezultatų. O štai vidinė motyvacija yra nuoširdus, iš vidaus kylantis, susidomėjimas, leidžiantis panirti į veiklą ir ja mėgautis. Būtent vidinė motyvacija padeda geriau įsisavinti žinias ir skatina domėtis giliau.
Subtilus motyvacijos skiepijimas
Ar nuolatinis tėvų rūpestis mokymosi procesu ir pasiekimais, augina vaiko motyvaciją ar ją slopina? Pasirodo, čia galioja aukso vidurio taisyklė, nes psichologai pastebi, kad neigiamą poveikį vaiko pasiekimams bei motyvacijai gali sukelti ir perdėtas domėjimasis, ir abejingumas. Nuolat į procesą besikišančių, itin aktyvių tėvų vaikai praranda norą tapti savarankiškais ir atsakingais. Jų savarankiškumo proveržiai nuolat užgožiami tėvų patarimų ir iniciatyvų neskatina prisiimti atsakomybės už savo veiksmus ir neskatina noro kelti sau tikslų ir jų siekti. Nepamirškite, kad net jei jums pavyks priversti vaiką atlikti namų darbus, jis gali niekada neturėti didelės motyvacijos juos daryti.
Tėvų abejingumas siunčia vaikui signalą – „aš neįdomus”, „ aš nesvarbus”, „aš nemylimas”. Tuomet vaikas arba bando įrodyti savo vertę daug mokydamasis (tai daryti jį verčia išorinė motyvacija) arba ima plaukti pasroviui.
Motyvacija ugdoma kur kas subtiliau. Štai keturi principai, kurie gali padėti įžiebti vaikui vidinės motyvacijos.
Puoselėkite vaiko pomėgius. Leiskite jam pasinerti, tyrinėti ir gyventi jį dominančia sritimi. Atitinkamos knygos, renginiai, filmai ir vaizdo įrašai internetinėse platformose, būreliai – sudarykite sąlygas vaikui tyrinėti ir atrasti savo mėgiamą veiklą. Taip skatinsite jų smalsumą, auginsite vidinę motyvaciją, o jie „atsidėkos” noru mokytis ir gerais rezultatais.
Dominkite naujais dalykais. Jūs įsitikinę, kad vaikas neturi motyvacijos? O gal jis tiesiog dar neatrado to, kas jam patinka. Jei vaikas domisi daile, bet jam nesuteikiamos galimybės jos išbandyti, aistra liks neatskleista. Būkite plačių pažiūrų ir dėmesingi vaiko norui išmokti, suprasti ir sužinoti ką nors nauja. Net jei rezultatai jums neatrodys verti įdėtų pastangų, neslopinkite prigimtinio smalsumo (iš jo išauga ir motyvacija).
Girkite už pastangas, net ir pačias menkiausias. Gabiems vaikams ypač sunku susieti asmenines pastangas ir pasiekimus, nes jie naujų dalykų išmoksta be didelių pastangų. Tačiau norint, kad vaikui sektųsi ir ateityje, būtina įdiegti supratimą, kokį vaidmenį siekiant tikslų vaidina disciplina ir asmeninė atsakomybė. Tad girkite labai konkrečiai: „Atkakliai mokeisi, tad tikrai nusipelnei geriausio įvertinimo“.
Padėkite suvokti ryšį tarp mokymosi ir tikslų bei pomėgių. Motyvacijos pritrūksta ir tada, kai nematai ryšio tarp būtinų atlikti užduočių ir savo tikslų bei pomėgių, nes dažniausiai vaikai veikia vadovaudamiesi „čia ir dabar“ principu, o ateitis atrodo be galo tolima. Vaikas, kuris svajoja būti gydytoju, turi žinoti, kad jam labai svarbu išmanyti tam tikras disciplinas, domėtis tam tikromis mokslo šakomis. Tad kartu su vaiku apsvarstykite, kokie reikalavimai keliami įvairių profesijų žmonėms.
Kai motyvacija neveikia – padeda disciplina
Amžina kova tarp noriu ir reikia. Vaikai taip pat su ja susiduria – norisi žaisti, o reikia ruošti pamokas, gilintis net į tuos dalykus, kurie nedomina. Noriu – ta mūsų svajonės, interesai, polinkiai, vidinė motyvacija. Reikia – tai pareigos, kurioms atlikti dažnai stinga bet kokios motyvacijos. Šios pareigos pareikalauja daug pastangų, todėl ne vienas vaikas (neretai taip elgiasi ir suaugusieji) linkęs tokus darbus atidėlioti. Toks vilkinimas mokymosi procese yra didžiausias priešas, jis neigiamai veikia savimotyvaciją.
Puikus priešnuodis motyvacijos stygiui – disciplina ir ją ugdyti reikėtų jau vaikystėje. Tam tikri apribojimai (pradžioje namų darbai, po to laikas filmukams ir pan.), aiškiai nustatytos ir su vaiku aptartos jo pareigos, giriamas ir skatinamas atkaklus darbas ir pastangos leis mėgautis saldžiu pergalės prieš tingėjimą jausmu ir pasiektais tikslais. Beje, tikslų (ir trumpalaikių, ir ilgalaikių) nustatymas motyvuoja mokytis, o disciplina tampa reikšmingu įrankiu jų siekiant. Kartu su vaiku nusistatykite svarbiausius tikslus, o juos suskaidykite į kelis mažesnius tarpinius tikslus, nustatykite datą, iki kada reikia juos pasiekti. Mažesnių tikslų įgyvendinimas padeda labiau pasitikėti savimi, stiprina motyvaciją, ugdo gebėjimą tinkamai planuoti laiką, organizuotai vykdyti užduotis.
Jei vaikui sunku ir su motyvacija, ir su disciplina, daugiau dėmesio skirkite mokymosi proceso paįvairinimui ir gebėjimui susitelkti prie konkrečios veiklos (akcentuokite nuoseklumą, skatinkite ką nors pradėjus visada pabaigti). Jei norite vaiką sudominti tam tikra sritimi arba pagilinti jau turimas žinias, patys pasidomėkite ja plačiau, paieškokite papildomų priemonių, kad mokymasis taptų labiau įtraukiantis, įdomesnis. Yra vaikų, kuriems, ypač pradinėse klasėse, nuolat reikalinga parama ir pagalba mokantis. Tokiu atveju reikia būti itin kantriems, atidiems ir gebėti nuosekliai ir tinkamai atsakyti į kylančius klausimus bei laukti, kol vaikas pats įsitrauks į mokymosi procesą.
Apibendrinant galima teigti, kad motyvacija lyg impulsas, skatinantis veikti, kelti sau tikslus, o disciplina – detalus ir racionalus tikslo siekimo planas, padedantis kovoti su kliūtimis ir ugdantis vidinę stiprybę.
Žymos: seu seu-tevams