Šiandien vaikus būtina mokyti ne tik matematikos ar gramatikos, bet ir bendrauti tarpusavyje, suprasti save ir kitus. Bet kaip mokytojams mokyti to, ko jie patys niekada nebuvo mokomi?
„Išgyvename nematytą revoliuciją, viskas keičiasi nepaprastai greitai. Šiandien gimę vaikai gyvens 2050-aisiais, o gal ir 2100-aisiais. Kaip jiems padėti rasti kelią pasaulyje, kuriame jau dabar galima pakeisti kūno dalis, daryti įtaką smegenų veiklai, sukurti dirbtinį intelektą? Paprastų atsakymų nėra, bet pagrindinė šio amžiaus savybė ir būtinas gebėjimas - viską atrasti iš naujo. Tik tai nuolat besikeičiančiame pasaulyje yra stabilu“, - kreipdamasis į mokytojų ir edukologų auditoriją pabrėžė Vilniaus universiteto profesorius psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.
Apie tai, kaip šiuolaikinės ugdymo įstaigos turi keistis, kad jaunajai kartai ne tik suteiktų žinių, bet ir ugdytų visai naujus ateities žmogui būtinus gebėjimus, socialines ir emocines kompetencijas, tarptautinėje konferencijoje „Kaip ugdome ateities lyderius šiandien: emocinis intelektas vs. dirbtinis intelektas“ diskutavo Lietuvos ir užsienio šalių ekspertai ir pedagogai. Konferenciją surengė Lietuvos vaikų ir jaunimo centras kartu su Švietimo ir mokslo ministerija bei Europos neformaliojo vaikų švietimo organizatorių asociacija (EAICY).
Kaip padėti robotukui
„Lengviau „sukurti“ vaiką nei „pataisyti“ suaugusįjį. Jei prevencijai išleidžiame vieną eurą, sutaupome vienuolika“, - konferencijoje kalbėjo Maltos universiteto profesorius, Socialinės emocinės ir psichikos sveikatos centro direktorius Carmelis Cefai. Pristatydamas Europos Sąjungoje vykdyto tyrimo išvadas jis pabrėžė, kad vaikai, kurie mokėsi socialinių ir emocinių kompetencijų, ne tik geriau geba spręsti problemas, bendrauti, bet ir pasiekia geresnių akademinio mokymosi rezultatų, o efektas - ne momentinis, jis išlieka ilgam.
Visos psichologijos teorijos ankstyvuosius gyvenimo metus įvardija kaip emocinio ugdymo pagrindą. Tai priminė Zagrebo (Kroatija) universiteto mokytojų rengimo, psichologijos ir ugdymo plėtros profesorė Renata Miljevič-Ridički. Ar mažyliui nuo gimimo iki aštuoniolikos mėnesių bus išugdytas pasitikėjimas aplinka, ar iki penkerių metų susiformuos bendravimo įgūdžiai, tai turės įtakos visą jo gyvenimą. „Kai sutinkate lyderį, paklauskite jo, kokia buvojo vaikystė“, - patarė R. Miljevič-Ridički.
Psichologė, Milano-Bikokos universiteto (Italija) humanitarinių mokslų daktarė Valeria Caviani pasakojo apie Italijos darželiuose diegiamas socialinio ir emocinio ugdymo programas. „Iki penkerių metų vaikas turi išmokti atpažinti savo jausmus ir troškimus, išreikšti savo emocijas, tada dedami santykių su bendraamžiais pamatai, o įgyti socialiniai emociniai įgūdžiai lemia tolesnio mokymosi rezultatus, nes geram mokymuisi reikia ne tik dalykinės kompetencijos“, - akcentavo V. Caviani.
Italijos darželinukams patinka programa apie mažą robotą Timį, kuris iš kosmoso nukrito į žemę ir jam reikėjo mokytis elementarių įgūdžių, suvokti savo pojūčius ir suprasti kitų emocijas. Vaikai ieško atsakymų, kaip jie jaustųsi robotuko vietoje, svarsto, kaip jam galėtų padėti. Darželio pedagogai prašo ir tėvų namie padėti savo atžaloms analizuoti robotuko iššūkius.
Programoje dalyvaujančių vaikų kompetencijos vertinamos prieš pradedant programą, iš karto ją baigus, paskui po pusmečio, vėliau - jau jiems mokantis pradinėje mokykloje. Rezultatai maloniai nustebino: dalyvaujantieji šioje programoje geriau nei jų bendraamžiai geba atpažinti kitų emocijas ir mintis, lengviau prisitaiko prie mokyklos, yra socialiai jautresni.
Latvijos universiteto profesorė, klinikinė psichologė Baiba Martinsonė taip pat pabrėžė, kad geras mokymas turi daug ne tik akademinių, bet ir emocinių aspektų. Socialiniam ir emociniam mokymui gali būti skirtos atskiros pamokos, bet tai turi būti ugdoma ir visose kitose. Dabar Latvijoje keičiama nacionalinė ugdymo programa, į ją stengiamasi įtraukti socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymą.
Mūsų kaimynai išbando ir atskirą šios srities mokymo programą, į kurią įtraukta dešimt temų - kaip ugdyti socialinį sąmoningumą, gebėjimą save valdyti, tarpusavio santykius, atsakingą sprendimų priėmimą. Dabar programa išbandoma daugiau negu keturiasdešimtyje mokyklų. Matuojamas jos efektyvumas, ir B. Martinsonė džiaugiasi, kad jau po metų ryškėja daug žadantys pokyčiai - didėja vaikų empatija, socialinė kompetencija.
Mokytojas negali duoti, ko pats neturi
Deją atkreipė dėmesį profesorius iš Maltos C. Cefai, dar yra daug pedagogų, besivadovaujančių autoritariniais metodais, diskriminuojančių kai kuriuos savo mokinius. Tai jiems persiduoda, nes jie seka mokytojo pavyzdžiu - šiuo atveju labai blogu. „Reikia pradėti nuo pedagogų mokymo, taip pat ir socialinių bei emocinių kompetencijų, nes negali kitam duoti to, ko pats neturi. Jei norime rūpintis vaikų gerove, reikia rūpintis mokytojų gerove. Jei jie pervargę, apimti streso, vaikams neperduos gerų socialinių ir emocinių pagrindų“, - pabrėžė profesorius iš Maltos.
V. Caviani pritarė, kad lemiamas vaidmuo ugdant vaikų emocinius ir socialinius įgūdžius tenka mokytojams, tad labai svarbu, kad jie būtų
parengti to mokyti, patys turėtų šių įgūdžių, gebėtų būti pavyzdys. Pasak italų psichologės, gero pedagogo bruožas - pagarbus bendravimas su vaikais.
Deją kaip pasakojo B. Martinsonė, latvių tyrėjus, dirbančius su socialinio ir emocinio ugdymo programomis mokykloje, nustebino mokytojų apklausa: paprašyti papasakoti apie savo stipriąsias ir silpnąsias savybes 45 proc. jų kalbėjo ne apie save, o apie vaikus. „Pedagogai jaučiasi tarsi išoriniai ekspertai, kurie moko kitus, bet jiems trūksta suvokimo, kad jie patys labai svarbūs kaip socialinio kapitalo skleidėjai. Mokytojai įgiję gerą išsilavinimą, bet norėdami keistis jie turėtų būti atviri, atsiverti prieš savo mokinius“,- pabrėžė B. Martinsonė. Žinoma, jei pedagogas kiekvieną rytą atėjęs į darbą mano, kad tai blogiausia vieta pasaulyje, mokiniai „sugeria“ tą emociją. O dažnas mokytojas, konferencijoje paprašytas nurodyti savo savijautą mokykloje, prisipažino esąs pavargęs, nusivylęs.
Pasak edukologės, socialinių mokslų daktarės, „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos steigėjos Austėjos Landsbergienės, socialinį ir emocinį ugdymą apsunkina ta aplinkybė, kad mokytojai turi ugdyti tai, ko patys nebuvo mokyti. Mokyklose reikėtų daugiau socialinių darbuotojų, psichologų.
Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė pabrėžė, kad mokytojo vaidmuo kinta - jis nebėra tas, kuris žino daugiausią nes informacijos galima susirasti internete. Mokytojo stebuklas - pastebėti, kurioje srityje vaikas yra stiprus, ir kiek įmanoma plačiau praverti tą langą.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis atkreipė dėmesį, kad keičiantis mokytojo vaidmeniui iš žinių perteikėjo į ugdantįjį vadovą, padedantį susigaudyti žinių sraute, jam reikia ir naujų kompetencijų. Tad pedagogams savo kvalifikaciją reikėtų atnaujinti bent kas penkerius metus.
„Jaunas esi tol, kol mokaisi, linkiu amžinos jaunystės“, - sakė ir Europos pedagogų konsultavimo tarybos ekspertė, KTU docentė Danguolė Rutkauskienė, pedagogams pristačiusi keletą programų internete, kur jie gali gilinti modernių technologijų žinias ir įgūdžius. Ko reikia XXI amžiui
„Penktadalį JAV teisinių kompanijų atsakymų į paklausimus parašo dirbtinis intelektas. Technologijos keičia pasaulį, o kaip reikėtų keistis žmogui? Suteikiame vaikams daug žinių, bet ar galime jiems paaiškinti, ką su jomis daryti, kaip pasitelkiant žinias sukurti pridėtinę vertę?“ - retoriškai klausė R. Dargis. Jis pabrėžė, kad dabar svarbesnės kitos kompetencijos, nei buvo reikalingos lig šiol. Tai - kompleksinis problemų sprendimas, kūrybiškumas, darbas komandoje, emocinis intelektas, derybiniai įgūdžiai, kognityvinis lankstumas, kritinis mąstymas, sprendimų priėmimas, verslumas, jau po penkerių metų 85 proc. darbo vietų reikalaus informacinio raštingumo.
„Svvedbank“ IT padalinio Lietuvoje vadovas Gediminas Misevičius pritarė, kad šiuolaikinėse bendrovėse labai svarbu gebėjimas dirbti komandoje, suprasti kito žmogaus emocijas, nestumti savo nuomonės ir sprendimų beatodairiškai, išklausyti kitus. Jei kas to negeba, įneša destrukcijos, todėl nėra geidžiamas darbuotojas, net jei dalykiniu požiūriu yra aukštos kompetencijos.
Ekonomistas Gitanas Nausėda taip pat pabrėžė, kad dabar reikia mokytis visą gyvenimą, kad negali būti profesinis idiotas - labai gerai išmanyti tik vieną sritį. Šiandien reikia socialinių ir emocinių kompetencijų, kūrybingumo, mokėjimo dirbti komandoje, žengti koja į koją su technologijomis. Ekonomistas apgailestavo, kad iš mokymo programų išbraukta logika ir retorika, nors to šiuolaikiniame gyvenime labai reikia.
„Gal ir mokytoją pakeis guglas ir kompiuteriai?“ - teiravosi mokytojai. Ekonomistas to neatmetė, nes mokymas ir mokymasis vis labiau tampa ne kolektyvinis, o individualus. Bet jis paguodė, kad kompiuteriai mokytojus pakeis ne anksčiau nei ekonomistus.
Pasak psichoterapeuto E. Laurinaičio, svarbiausia savybė, kurią dabar reikia išsiugdyti, - gebėjimas nuolat atsinaujinti. O pagrindinis dalykas, kuris mus, kaip žmoniją, sukūrė ir dėl kurio išgyvenome, yra žmonių ryšys,gebėjimas jį užmegzti ir išlaikyti. „Siame tarpusavio santykių ir priklausomybės pasaulyje pedagogas turi suvokti, kas jo mokinį motyvuoja, padeda ugdyti tas savybes, kurios gyvenime bus pagrindinės, o kas trukdo“, - sakė E. Laurinaitis. Šiuolaikinio neuromokslo įrodyta, kad smalsumas - galingiausias variklis ko nors siekti, kad žmogus nori gauti vertinimą, būti pagirtas. O bet koks naujumas reiškia pavojų, nes reikia keisti tai, prie ko esame įpratę. E. Laurinaitis ragino pedagogus stengtis sumažinti tą pokyčių baimę, sužadinti vaikų smalsumą, netingėti juos girti, kad jie
norėtų siekti dar daugiau.
Trūksta ir tinkamų žodžių, ir darbų
Deja, kaip pažymėjo E. Laurinaitis, net neturime tikslaus vertimo į lietuvių kalbą tokių terminų kaip reinvention, connectedness, relatedness, o veiksmažodį develop, Lietuvių kalbos komisijos manymu, nedera versti „vystyti“, nes vystyti galima tik kūdikį. Tad jei neturime net žodžių socialiniams ir emociniams reiškiniams tiksliai apibūdinti, labai toli ir iki konkrečių veiksmų.
Švietimo ir mokslo ministrė J. Petrauskienė pripažino, kad neakademiniam ugdymui, taip pat ir socialiniam bei emociniam, dar skiriama per mažai dėmesio. A. Landsbergienės nuomone, reikėtų žvelgti sistemiškai, išskirti kelis prioritetus, nes ėmęsi iš karto keturiasdešimties nieko nepasieksime. Reikia sufonnuluoti ir pamatuojamus tikslus, nes jei nežinai, kur eini, klaidžiosi. Svarbu, kad socialines ir emocines kompetencijas ugdytų ir tėvai. Dabar jie linkę permesti auklėjimą darželiui ir mokyklai, nors ugdymo įstaiga nėra namų „pakaitalas“, o tik „papildas“. Tyrimai rodo, kad vaikai turi logopedinių problemų, nes tėvai su jais nekalba.
O kokia mūsų emocinio intelekto būklė, pasako Lietuvos rodikliai narkotikų vartojimo, alkoholizmo, patyčių kontekste. Tai priminė Lietuvos vaikų ir jaunimo centro direktorius Valdas Jankauskas. Vis dėlto jis pažymėjo, kad požiūris į socialinį ir emocinį ugdymą keičiasi. Prieš dvylika metų šis centras surengė tėvų apklausą, ar jie pageidauja užsiėmimų, kuriuose būtų ugdomi jų atžalų socialiniai ir emociniai įgūdžiai. Sulaukta atsakymų, jog tėvai nori, kad jų vaikai išmoktų šokti ar dainuoti.
Prieš šešerius metus analogiškoje apklausoje daug kas jau sakė, kad reikia socialinio ir emocinio ugdymo užsiėmimų. „Dabar jau daugelis suvokia, kad neišsiversime be emocinių ir socialinių įgūdžių, gebėjimo dirbti komandoje, o lyderystė svarbi tiek darbo rinkoje, tiek gyvenime“, - pabrėžė Lietuvos vaikų ir jaunimo centro vadovas.
Autorė Aušra Lėka, Lietuvos žinių informacija
Žymos: seu seu-mokytojams seu-pedagogams