Jei kas paprašytų išvardinti svarbiausius fizinius žmogaus poreikius, bent keletą tikrai galėtume ilgai negalvodami, tačiau sąvoka „emociniai poreikiai” kelia kur kas daugiau klausimų. Kodėl jie vis dar antraplaniame vaidmenyje, jei net negebame jų įvardinti? Pozityvaus ugdymo instituto įkūrėjai, Lietuvos socialinio emocinio ugdymo asociacijos prezidentei Irmai Liubertienei tai nekelia nuostabos: „Mūsuose vis dar aktualūs fiziniai poreikiai, sunku tuo patikėti, bet gan daug vaikų ateina į mokyklą alkani, sušąlę, neturintys kuo apsirengti. Kai užtikrinamas bent minimalus fizinis saugumas, galime kalbėti apie tai, kaip vaikas jaučiasi.” Apie emocinį intelektą bei emocinius poreikius imama kalbėti vis garsiau, vis labiau įsitikinama jų svarba vaiko raidai, tad ir mūsų pokalbio tikslas – aptarti septynis bazinius emocinius poreikius ir jų vaidmenį vaiko gyvenime.
Saugumas
Mes, suaugusieji, dažnai pergyvename ir jaudinamės dėl fizinio, finansinio saugumo, tačiau ne mažiau reikšmingas ir emocinis, ypač vaikams. Jei vaikai nesijaučia emociškai saugūs namie, jie ieško saugumo kitur, pavyzdžiui, mokykloje. Tad Irma Liubertienė neabejoja, kad šiuolaikinės mokyklos vaidmuo nebėra vien mokyti ir edukuoti, ji gali ir turi būti tas saugus uostas, tarpininkas, turintis pakankamai svarių įrankių atpažinti vaikus, stokojančius saugumo namuose, ir jiems padėti. „Jei vaikas namuose jaučiasi emociškai saugus, o mokykla to saugumo nesuteikia, greičiausiai balansas vis tiek bus išlaikytas – jis grįš į namus, kur yra suprastas ir palaikomas, žinos kokia socialinė ir emocinė aplinka yra siekiamybė. Tačiau jei saugumo nėra nei namie, nei mokykloje – kyla pavojus vaiko emocinei raidai. Mokykla per santykį, bendruomeniškumą turėtų kurti saugią aplinką, padėti tvirto vidinio stuburo dar neturintiems vaikams ir labai aiškiai pasakyti – tu esi laukiamas,“ – reziumuoja pašnekovė.
Dėmesio poreikis
Mes neretai priekaištaujame vaikams, kad jie nuolat reikalauja dėmesio ir to siekia bet kokiomis priemonėmis. Tačiau toks elgesys neturėtų stebinti žinant, kad dėmesio troškimas yra svarbus emocinis poreikis ir jį būtina tenkinti. Anot I. Liubertienės, vaikas, nesulaukęs pozityvaus dėmesio iš suaugusiųjų, visais būdais stengsis gauti bet kokio. Ši taisyklė galioja ir namuose, ir mokykloje. Specialistė rekomenduoja pastebėti, kada mes atkreipiame į vaiką dėmesį…, dažniausiai, kai jis jau kažką padarė ne taip, kaip iš jo tikimės. Štai tada savojo dėmesio vaikams duodame su kaupu, eikvojame galybę energijos pykčiui, barniams, moralizavimui. „O jūs atkreipkite dėmesį į vaiką, kai jis užsiima kažkokia jam įdomia veikla ir nereikalauja dėmesio, nieko neprašo, nezirzia. Pasidomėkite, ką jis veikia, kodėl ši veikla jam patinka, pagirkite, bet atminkite, kad abstraktus „šaunuolis” vaikui nieko nereiškia. Jam kur kas svarbiau labai tiksliai pastebėti, išgryninti ir pasakyti konkrečias jo savybes. Štai čia ir yra tas geras, konstruktyvus dėmesys,” – tiek tėvams, tiek mokytojams reikšminga rekomendacija dalijasi pašnekovė bei priduria, kad konstruktyvus dėmesys nebūtinai turi būti tik pagiriamojo pobūdžio, lygiai taip pat vaikui svarbu išgirsti ir pastebėjimus, racionalią kritiką, tik tas rodomas dėmesys turi būti nuoširdus, nes apsimestinį nuoširdumą vaikai pajunta iš karto.
I. Liubertienė rekomenduoja nepraleisti dar vieno reikšmingo momento – vaikai ne tik nori sulaukti suaugusiųjų dėmesio, bet lygiai taip pat nori juo ir dalintis, jį parodyti kitiems: „Jaustis naudingam, galėti padėti, prisidėti, realizuoti save – labai svarbu. Jei dvimetis gali atnešti puodelį, tai šešiolikamečiui reikėtų pademonstruoti didesnį pasitikėjimą. Ypač paaugliai nori būti naudingi ir gauti grįžtamąjį ryšį, nori, kad jų pastangos būtų įvertintos. Ir tai ne vien kambarių tvarkymas – jie gali planuoti šeimai svarbius įvykius, biudžetą, mokėti mokesčius, pagelbėti sprendžiant tikrus iššūkius, nustebsite kokie gebantys ir sumanūs yra dvylikamečiai, trylikamečiai paaugliai.”
Autonomija ir kontrolė
Kai dvimetis išreiškia norą batus užsirišti pats, mes turime gerbti jo savarankiškumo proveržį ir leisti tai. Mūsų pasitikėjimas ir palaikymas – tai pagarba vaiko norui būti savarankišku. Jei pagarbą vaikui deklaruojate tik žodžiais, bet viską norite kontroliuoti ir daryti už jį, „apvagiate” savo vaikus. I. Liubertienė tai vadina kontrolės ir autonomijos vagyste ir priduria, kad neleisdami bandyti ir klysti parodome nepasitikėjimą savo vaikais ir tarsi sakome – „tu bejėgis”, „ aš žinau geriau”. Jei jau taip norisi padėti, specialistė siūlo palaikyti vaiką visose situacijose ir nelikti abejingais, nes vaikas nori jausti tėvų, mokytojų palaikymą ir suklydus turėti galimybę prašytis pagalbos.
Priklausymas grupei
Mes esame socialūs individai, tad mums būtina priskirti save tam tikrai grupei. Socialiniai tinklai, puikus pavyzdys, kaip taikliai galima pasinaudoti vienu svarbiausiu žmogaus emociniu poreikiu. Vaiko gyvenime itin reikšmingomis grupėmis yra šeima, mokyklos klasė, įvairūs būreliai. Tai grupės, kuriose mes trokštame save identifikuoti. Kas atsitinka, kai mūsų nepriima? I. Liubertienė teigia, kad nepriimtas klasės vaikas jausis nesaugus, negalės tokioje grupėje savęs realizuoti, mokytis. Mokytojams ji siūlo dažniau pasidairyti pertraukų metu į vaikus, atkreipti dėmesį į tuos, kurie nežaidžia su kitais, laikosi atokiau, o tėvams rekomenduoja stengtis suprasti ir pažinti vaikų bendruomenes, daugiau domėtis vaiko draugais, veikla, o ne pažymiais ir pastabomis. „Jei su klasiokais vaikas nesutaria, labai svarbu pasidomėti kaip jis jaučiasi, kokiais būdais galima būtų jam padėti kurti santykius. Tikrai yra atvejų, kai vaikui tiesiog netinka ta bendruomenė, galbūt verta paieškoti kitos ir nebijoti keisti mokyklos. Būna, kad vaikas metai iš metų kankinasi lankydamas vieną ar kitą būrelį, nes tėvų manymu reikia užbaigti tai, ką pradėjo, tačiau svarbu neperlenkti lazdos – nėra tikslo kankintis, geriau leisti pabandyti daugiau veiklų, nes tik taip galima atrasti save ir savo pomėgius, talentus.” – vardan vaiko gerovės pašnekovė ragina nebijoti ir radikalesnių pokyčių.
Privatumas ir refleksija
„Net ir mažiausias vaikas turi turėti savo kampelį, gal nebūtinai kambarį, bet tik jam skirtą vietą, erdvę, kur tėvai nedarytų tvarkos, nepadėtų žaislų ar daiktų ten, kur jiems patogiau,” – tegia specialistė ir siūlo labai rimtai paisyti tos erdvės privatumo. Net ir pačio netvarkingiausio paauglio kambario duris I. Liubertienė siūlo uždaryti ir tylius savo pavyzdžiu rodyti, kaip turi atrodyti tvarkinga erdvė. „Jei jus erzina netvarka, nemoralizuokite, nekaltinkite, netvarkykite už vaikus, o kalbėkite apie savo jausmus, pasakokite, kaip jūs jaučiatės, kai aplink netvarka, ir kaip, kai namai sutvarkyti. Vaikui svarbūs jūsų jausmai, tad tikėtina, kad jis į juos atsižvelgs,” – alternatyvią bendravimo su nesitvarkančiais vaikais strategiją siūlo pašnekovė.
Sava erdvė būtina pabūti vienam, atsitraukti nuo bendravimo, pailsėti. Anot Irmos, būtų idealu, jei tokia galimybė būtų įmanoma ir mokykloje.
Besąlyginis santykis
Įvairios pagalbos linijos mūsuose rodo reikšmingų, besąlyginių santykių stoką, vaikai, jaunuoliai neturi kam išsipasakoti, tiksliau, žino, kad jų tokių, kokie yra, nepriims. I. Liubertienė tai sieja su vaikų savivertės stoka: „Mes susikoncentruojame į pasitikėjimo ugdymą, o tai susiję su rezultatais, pažymiais, pasiekimais. Savivertė yra vidinis stuburas, tai, už ką vertiname save kaip žmogų, kokie esame. Kiekvienas turi išsigryninti savąjį aš, o kiti – priimti tave tokį.” Tą besąlyginį santykį griauna ir tai, kad vaikus užkrauname nemažais savo lūkesčiais, tačiau juo kaip asmenybe nesidomime. Pašnekovė provokuoja pažvelgti į vaiką iš kitos perspektyvos labai paprastu pavyzdžiu: „Iš mokyklos vaikas grįžo su dvejetu iš matematikos ir dešimtuku iš muzikos. Kur nukryps tėvų dėmesys? Akivaizdu, kad į dvejetą… O kodėl nepasiteiravus vaiko, kaip jam pavyko gauti dešimtuką iš muzikos, kokios asmeninės savybės padėjo? Gal geriau mokytis kartu tą dešimtuko energiją išnaudoti tam, kas vaikui nesiseka?” Kodėl mes vis dar tempiame vaikus ten, kur jiems nesiseka, reikalaujame rezultatų nemėgiamoje veikloje? Pašnekovė neneigia, kad tą verčia daryti bendra mokymosi sistema, tačiau tėvams pataria stengtis suprasti vaiką, palaikyti jį, kad jis nepalūžtų, kai jam nesiseka, akcentuoti ne neigiamus pažymius, o tai, kaip jis jaučiasi ir visada priimti susimovusį, suklydusį, t.y., palaikyti besąlygiškai.
Augimas ir prasmės matymas
I. Liubertienė teigia, kad kiekvienas žmogus nori mokytis ir tai taip pat yra vienas iš emocinių poreikių. Tai kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą? Pašnekovė teigia, kad net ir labiausiai nusivylęs mokykla vaikas nori mokytis pačia plačiausia to žodžio prasme. „Mes visada mokomės, kai kažką naujo įžvelgiame, pamatome, o noras mokytis išauga sutikus tikrą, gerą mokytoją. Ir štai čia slypi iššūkis šiuolaikiniams mokytojams. Mokytojas, kaip žinių šaltinis, nebėra vertybė, nes žinios tapo labai lengvai pasiekiamos internetu, jos yra visur… Kur kas svarbiau – žmogiškas santykis, charizma, emocinis intelektas ir tai, kas įkvepia gilintis, ieškoti žinių pačiam,” – įžvalgomis apie naują mokytojo vaidmenį pokalbį baigia pašnekovė.
Abejonių nėra, emocinis intelektas yra didžiausia mokymosi inspiracija, o visi mokytojai, kurie mokymosi procese gebės panaudoti pagrindinius emocinius poreikius – išloš daug: vaikai patirs malonumą, jų motyvacija mokytis bus didesnė, jie norės eiti į mokyklą ir jaus bei augins mokytojo autoritetą.