Žinia apie dviem savaitėmis prailgintus mokslo metus sukėlė nepasitenkinimo bangą moksleivių tarpe, panašu, kad tapo iššūkiu mokytojams ir tėvams. Kas naujo gali gimti iš tokių iniciatyvų? Ką gali duoti neformalus požiūris į ugdymą?
Abitūros egzaminai – pirmas rimtas išbandymas, savotiškas gyvenimo virsmas. Tad natūralu, kad vaikus jie jaudina bei neramina, nes turi lemiamos įtakos tolesniam gyvenimui – „įstosiu ar neįstosiu”, „kas bus, jei neišlaikysiu”. Pakankamai nežinios ir streso, o jei dar tėvai ir aplinka spaudžia – „privalai”, „nesusimauk”, „turi įstoti”… įtampa tik dar labiau auga. Kaip ją valdyti?
Atrodo, kad gimus vaikui tas abipusis santykis tiesiog užgimsta savaime. Tačiau vaikų psichologai teigia, kad jokie santykiai nėra duotybė. Juos reikia nuolat kurti bei puoselėti ir tam nepakaks vien abstrakčios meilės. Iš tikro vertėtų pradėti nuo trijų ingredientų: laiko su vaiku, bendrų veiklų ir pagarbaus bendravimo.
Galvosūkis, neretai virstantis galvosopiu… Vaikų vasaros atostogos trunka kur kas ilgiau, nei dirbančių tėvų, tad klausimas, kaip užimti vaikus vasaros atostogų metu, vis dar labai aktualus. Tikrai ne visus šioje situacijoje gali išgelbėti seneliai ar auklės. Tad tokioms atostogoms tenka pasiruošti iš anksto ir apgalvoti veiksmų planą.
Psichologai teigia, kad smalsumo nepraradę suaugusieji greičiau sprendžia problemas, jaučiasi saugesni, nevengia rizikuoti kurdami naujus dalykus. Akivaizdu – gyvenimo kelyje smalsumo prarasti nevertėtų, tad ir pasidomėkime, kaip prigimtinį smalsumą puoselėti, auginti ir šiukštu nenumarinti dar vaikystėje.
Panašu, kad ilgą laiką buvęs kelrodžiu, gyvenimo modelis „mokykla-universitetas-darbas” praranda savo pozicijas. Jaunoji karta vis dažniau nori stabtelti prieš lemtingu atrodantį studijų pasirinkimą ir bent vienerius metus pailsėti nuo mokslų bei atsakyti į svarbiausią klausimą: „O kas toliau?”
Dėl vaikų savarankiškumo, kūrybiškumo, emocinio intelekto, socialinių įgūdžių lavinimo būtinumo diskusijų jau nekyla. Savaime suprantamas greta pagrindinio ugdymo mokykloje atrodo ir neformalusis, plečiantis vaikų domėjimosi lauką bei formuojantis papildomus įgūdžius.
Jums gali kilti labai natūralus klausimas: o kam jį žadinti, juk vaikai iš prigimties nepaprastai kūrybingi. Kai stebi juos žaidžiant pasineriančius į savus pasaulius, kai grožiesi fantastiniais piešiniais, klausai čia pat improvizuojamų dainų ar pasakojimų, negali atsistebėti ta vitališka vaikiškos vaizduotės galia.
Vis dar tenka nugirsti komentarų: „Ir kiek gi galima kalbėti apie tas patyčias”. Atsakymas labai paprastas, kol problema gaji – tol reikia apie ją kalbėti, analizuoti ir edukuoti. Šį kartą žvilgsnį kreipiame į tėvus. Kokie jautrūs, įžvalgūs ir supratingi turime būti mes, tėvai, patyčių akivaizdoje?
Yra žodžių, kurie savo svoriu gali prislėgti, o ypač – mažus pečius. Žodžiai, kuriuos ištarus sumažėja erdvės žaidybiškumui, spontaniškumui ir džiaugsmui. Tai tavo pareiga, tu privalai, esi atsakingas – paliepimai, neretai verčiantys susigūžti ir suaugusįjį. Kaip tada šiuos rimtus, privalomus gyvenimo elementus diegti į mažojo pasaulį?
Komentarai ()