Savęs pažinimas – uolus, svarbus, daug laiko ir pastangų reikalaujantis darbas. Vaikai, kurie sugeba identifikuoti savo stiprybes ir silpnybes, yra labiau patenkinti savimi, greičiau sprendžia konfliktus, turi stipresnį „imunitetą“ spaudimui ir negatyvioms emocijoms. Tad kaip padėti vaikui geriau pažinti save?
Visi tėvai nori savarankiškų, atsakingų, gebančių pasirūpinti savimi ir kitais vaikų. Žmogus savaime netampa savarankišku, įvairių gebėjimų jis mokosi nuo mažens, tačiau tėvams ugdyti vaikų savarankiškumą neretai trukdo tai, kad jie nesugeba paleisti savo vaikų. Kai kuriems pritrūksta kantrybės išlaukti, kol vaikas pabaigs pradėtą veiklą, kiti galvoja, jog jų atžala dar per maža ir nesusidoros su jam skirtomis užduotimis. Tad kaip padėti vaikui nepakenkiant jo savarankiškumui?
Savarankiškumas – tai neeilinis gebėjimas, būtinas vaikų nedideliam, bet kartu labai sudėtingam, besikeičiančiam pasauliui. Be jo – mažėja galimybė augti kaip asmenybė, mažėja tikimybė būti tuo, kuo nori būti, nes daug dalykų ima priklausyti nuo kitų.
(Ne)savarankiški, (ne)atsakingi, niekas jiems (ne)rūpi... Tokiais ar panašiais epitetais neretai vaikus apibūdina suaugusieji. Ar ir iš tikrųjų taip yra ir ką galėtume padaryti mes, tėvai, pedagogai, kad situacija keistųsi?
„Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs“, „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis...“ – šie ir kiti populiarūs posakiai mokymąsi apibūdina kaip ilgalaikį ir sunkų procesą, tačiau ar tikrai mokslo šaknys turi būti būtinai apkartusios? Visiškai ne! Mokymą(si) visada galima paversti smagia veikla, tereikia šiek tiek kūrybiškumo ir fantazijos.
Savarankiškumo įgūdis – vienas svarbiausių veiksnių, padėsiančių vaikams sėkmingai atrasti savo vietą mokykloje, būrelyje, kieme, mokytis patiems pasiruošti užsiėmimams, planuoti savo veiklą bei spręsti kylančius sunkumus. Pastarajai kompetencijai išsiugdyti reikia laiko, asmeninių pastangų ir, žinoma, pajautos, kad tavimi pasitiki. Tad kaip padėti augti savarankiškoms asmenybėms?
Daugelis iš mūsų teatrą įsivaizduoja kaip erdvę, kurioje tvyro vaidyba – gebėjimas veido išraiškomis, judesiais, garsais ir, žinoma, žodžiais įtikinti publiką, bet tai kur kas daugiau. Teatras – tai mokėjimas bendrauti su publika ir kartu jausti šalia savo scenos draugų roles. Atpažinti jų emocijas, būsenas, pagelbėti netikėtose situacijose...
Gebėjimas bendrauti – išreikšti žodžiais savo mintis, išgirsti ir suprasti kitą, priimti kitokią nuomonę, pasipriešinti pašaipoms – tampa ypač svarbus. Kiekviena mama, išleidusi vaiką dаrželį ar mokyklą, padarytų bet ką, kad tik jos atžalėlei viskas klotųsi gerai. Gera žinia: tėvų ir mokytojų valioje padėti vaikams išsiugdyti gerus bendravimo, kitus socialinius bei asmeninius įgūdžius, tokius kaip pasitikėjimas savimi, savivertė, iniciatyvumas.
Žmogus - sociali būtybė, galinti dalintis savo įžvalgomis, norais, patirtimis, lūkesčiais, problemomis. Vieniems tai daryti sekasi geriau ir paprasčiau, kitiems sudėtingiau, tačiau bendravimo įgūdžius galima iš(si)ugdyti. Ir kuo anksčiau pradėsite tai daryti, tuo lengviau įvaldysite šią kompetenciją. Tad kaip ugdyti bendravimo įgūdžius nuo mažumės?
Vaikų „užklasinio“ užimtumo situacija šalyje yra dvilypė: didmiesčiuose sprendžiama dilema, ar vaikai ne per daug užkraunami, o regionuose – ar išvis yra ką jiems pasiūlyti. Bet pakalbėkime iš esmės – apie tai, kaip žinoti tėvams, nuo kada, ką ir kiek leisti lankyti vaikams ir kad tai netaptų šeimyninio streso priežastimi.
Komentarai ()